Per devyniolika nepriklausomybės metų Lietuvoje bandyta įgyvendinti ne vieną reformą, tačiau nė viena iš jų gerų įvertinimo balų nesulaukė. Nesenai prof. A.Bumblauskas išreiškė nuomonę, kad „geriau bloga aukštojo mokslo reforma, negu nieko“. Žinoma, skęstantis ir šiaudo griebiasi. Ar ne dėl tokių reformų pusė milijono darbininkų, inžinierių, gydytojų ir mokslininkų paliko mūsų šalį? Tai daugiau negu buvo išvežta sovietų represijų laikotarpiais. Studentai, mokslininkai, verslininkai pripažįsta, kad švietimo ir mokslo sistema šalyje atsiliko nuo laikmečio reikalavimų. Kaltų dėl to kaip visada nėra. Švietimo ir mokslo ministerija bijo prisipažinti, kad nekontroliavo, dirbo nekokybiškai ir leido susidaryti kritinei švietimo ir mokslo situacijai šalyje. Ministerija, negalėdama valdyti situacijos, sugalvojo aukštąsias mokyklas ir jų studijų programas perduoti testuoti būsimiems studentams. Tie stropuoliai su savo krepšiais tegul bėgioja po Lietuvos mokyklas ir parodo ministerijai, kurios mokyklos turi bankrutuoti, o kurios gali klestėti. Jie ir atliks tą mokyklų mažinimo užduotį, kurios nepajėgi atlikti LR Švietimo ir mokslo ministerija. Ministerijai nesvarbu, ką darys tūkstančiai studentų, kai mokykla bankrutuos ir pražus ten sunešti krepšeliai, studijų paskolos, iššvaistytos valstybės lėšos. Tai nei valstybininkams, nei politikams nerūpi. Koks skirtumas, kad keliolika aukštųjų mokyklų bus suskaidytos. Valstybė turėjo ir didesnių nuostolių, kai buvo išgrobstyta ir sugriauta tūkstančiai gamyklų. Skaitydami Mokslo ir studijų reformos padarinių analizę randame labai daug šūkių ir tezių. Nerandame tiktai, kokia iš to bus ekonominė ar kultūrinė nauda valstybei. Dauguma mūsų dar gerai prisimena šūkių, skambių citatų laikotarpį. Prisimename ir „terbininkų“ pilnas geležinkelio stotis. Nejaugi nėra alternatyvos kitokiam Mokslo ir studijų įstatymui? Didžiausią diskusijų dalį Mokslo ir studijų įstatyme sukelia „krepšelių“ atsiradimas, aukštosios mokyklos valdymas ir studijų kokybės užtikrinimas. Niekada sudėtingos problemos nebuvo išspręstos keliais paprastais veiksmais. Tai puikiai matote iš Seimo nario A.Matulo kovos su alkoholio problema. Sudėtingos problemos „donkichotiškais“ metodais neišsprendžiamos. Siūlyčiau sudėtingesnį alternatyvų sprendimą, galintį valstybei sutaupyti ne tik biudžeto pinigų, bet ir sumažinti paruoštų specialistų nutekėjimo į kitas šalis pavojų, pagerinti studijų kokybę. Pirmiausia, visas aukštasis mokslas turėtų būti mokamas, tačiau būtų sudaroma galimybė sumokėtus pinigus susigrąžinti. Į aukštąją mokyklą įstojusiam studentui valstybė sudarytų sąlygas pagal jo poreikį gauti paskolą susimokėti už mokslą ir pragyvenimą. Nuorodos: Visas straipsnis protale lrytas.lt.