MOKSLO LIETUVA Nr 15 (305) 2004 m. rugsėjo 8 – 22 d.

Kelionė į Seinus, Punską ir senąją jotvingių žemę (5)

Tęsinys. Pradžia Nr. 11

Asimiliacija spartėja

Lietuviškąjį šios žemės savitumą išlaikė ne tik ežerų bei upių pavadinimai, bet ir žmonių pavardės. Populiariausia Suvalkų lenkų pavardė – Ožkinis. Tik įdomiausia, kad tie Ožkiniai Lenkijoje nežino, ką jų pavardė reiškia ir iš ko kilusi. Beje, Punsko valsčiuje yra ir to paties pavadinimo kaimas – Ožkiniai.

Lenkijos Suvalkijoje lietuvių asimiliacija ypač spartėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tai, ko gero, nesietina su valstybės vykdoma politika, kuri lietuviams būtų nepalanki ar priešiška. Tarpukariu, ypač prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gyvenimo sankloda buvo tokia, kad savo dzūkiškame sodžiuje žmogus galėjo nugyventi visą gyvenimą. Nebent prieš Velykas nuvykdavo į Seinus nusipirkti silkių, druskos, cukraus, na, dar vinių. Ir tai buvo toliausia jo gyvenimo kelionė. Net ir Seinuose niekas iš to dzūko nepaverždavo jo gimtosios kalbos ar tarmės, nes vietiniai žydeliai, kurių rankose buvo visa prekyba, taip pat puikiausiai susikalbėdavo lietuviškai. Apskritai žydai prekybininkai kalbėjo visomis kalbomis, kokiomis tik reikėjo, vadinasi buvo stebėtinos komunikacijos tarp tautų atstovai. O sodžiaus dzūkeliui be bažnyčios, parduotuvės bei turgaus beveik niekur kitur lankytis ir nereikėjo. Jie galėjo nebendrauti net su kaimynais lenkais iš gretimo kaimo, nes viskuo apsirūpindavo patys iš savo ūkio. Siūdindavosi „šūbas“, ausdavosi kasdienius drabužius, pasigamindavo medžiokus (kurpes, klumpių analogą).

Po Antrojo pasaulinio karo atsirado daugybė naujų poreikių: jau teko pirkti mineralinių trąšų, statybinių medžiagų, įvairiausių plataus vartojimo prekių. Negana to, apskrities centre teko rūpintis įvairiausiais leidimais, dokumentais, mokėti mokesčius, o valdininkai, kaip žinome, buvo lenkai. Su dzūkiška tarme neišsiversi. Radijas, televizija gyvenimo ratą taip pat suko vis didelei tautai naudinga linkme – juk kitaip gyvenime ir nebūna.

Ar ilgai šis kraštas išsaugos čia dar gyvus lietuviškumo pėdsakus? Neilgai, jei padėtis klostysis taip, kaip klostosi dabar. Tokia mūsų vedlio Eugenijaus Petruškevičiaus nuomonė.

Tačiau nerimaudami dėl kaimyninėje valstybėje dar gyvų lietuviškumo šaknų likimo, ar neturėtume daugiau rūpintis ir lietuviškumu savo šalyje? Vilnių lyg piktšašiai apėmę svetimžodžiai gatvių iškabose ir reklamose. Jei per nepriklausomybės metus daugiau kaip 330 tūkst. Lietuvos piliečių laimės ir baltesnės duonos ieškoti išvyko į Vakarų šalis, tai ar ne nuostolis Lietuvos lietuviškumui? Prognozuojama, kad Lietuvai dabar tapus Europos Sąjungos nare, dar apie 600 tūkst. mūsų šalies gyventojų gali išvykti į Vakarus. Vargu, ar dauguma jų grįš į tėvynę, ar su ja susies savo vaikų likimą.

Kur pagerbtas knygnešys Povilas Matulevičius

Pakeliui į Punską išvystame lietuvišką etnografinę sodybą. Tai mini skansenas, veikiantis nuo 1992 m., jame kasmet vyksta Klojimo teatrų festivaliai. Veikia ir Juozo Vainos etnografinis muziejus. Kuriamas ir etninės kultūros centras. Nuo 1995 m. rengiami Lenkijos tautinių mažumų susitikimai.

Įvažiuojame į Palenkės vaivadijos valsčiaus centrą Punską, įkurtą 1597 metais. Tai nedidelis miestelis, kuriame yra apie 1200 gyventojų. Beje, Punskui skirtame interneto tinklapyje pateiktas kitas skaičius – 1050. Tačiau kalbant apie lietuvybės reikalus, Lenkijoje Seinai ir Punskas yra bene lietuviškiausios vietovės, tad visai suprantama, kad joms skiriamas ir ypatingas Lietuvos spaudos dėmesys.

Punsko valsčiuje yra 33 kaimai, kuriuose gyvena 4635 žmonės, iš jų apie 80 proc. lietuvių. Pačiame Punske yra ne tik valsčiaus, bet ir parapijos centras. Beje, valsčiaus ir parapijos ribos nesutampa. Antai Smalėnai priklauso Punsko valsčiui, bet sudaro atskirą parapijos centrą. Jam priklauso keli. Dar keli Punsko valsčiaus kaimai priklauso Seinų parapijai. Savo ruožtu keli Šipliškių valsčiaus kaimai įeina į Punsko parapijos sudėtį. Iš viso ją sudaro 38 kaimai, kuriuose gyvena 4100 parapijiečių.

Važiuojant per Punską, akį traukia lenkiški užrašai, kviečiantys užkąsti pas Algį, Valdą ar Rimą, pasėdėti kavinėje Sodas. Pasitaiko ir vienas kitas lietuviškas užrašas.

Vis dėlto E. Petruškevičius mums dar nesiūlo pernelyg įsijausti į Punsko lietuvių reikalus, ir kviečia pirma užvažiuoti šiek tiek už Punsko, kur kelių kryžkelėje dunkso didokas akmuo, pastatytas knygnešiui Povilui Matulevičiui atminti. Užrašas lietuvių kalba skelbia: Liaudies švietėjui, knygnešiui Povilui Matulevičiui 1840–1929. Dėkingi tautiečiai 1956 m. Kreivėnai, Sūduva. Iškalti Gedimino stulpai. Padėta ir nevystanti gėlytė, kokios įprastos Lenkijoje.

Pasak E. Petruškevičiaus, šiais metais Lenkijos lietuviai labai iškilmingai minėjo lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį. Buvo prisiminti ir knygnešiai, kurie spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904 m.) iš Prūsijos lietuviškus spaudinius gabendavo į Rusijos sudėtyje buvusią Lietuvą. Povilas Matulevičius buvo akmenkalys, labai neturtingas žmogus, gaminęs girnų akmenis. Apie tai primena ir girnų akmuo, įmontuotas prie jam skirto paminklinio akmens. Beje, akmenkalys P. Matulevičius Punsko bažnyčiai padarė akmeninius laiptus. Tad parapijiečiai, eidami melstis, visada geru žodžiu gali paminėti šį žmogų.

Kaip akmenį rovė

Įdomi paminklinio akmens knygnešiui atsiradimo istorija. Netoli nuo šių vietų, kur dabar stovi akmuo, buvo vieno žmogaus sodyba. Jo laukuose gulėjo šis didelis riedulys, labai trukdęs žemdirbystės darbams, ypač kai Lenkijoje buvo pradėti naudoti pirmieji kombainai ir traktoriai. Kombainas to akmens luito negalėdavo apvažiuoti, todėl kantrybės netekęs sodybos šeimininkas nutarė akmenį susprogdinti. Buvo išgręžtos skylės, jau norėta kalti medinius pleištus, ant kurių būtų pilamas vanduo – šlapi pleištai plėstųsi ir sprogdintų akmenį.

Taigi gražuolis kauko riedulys buvo pasmerktas, bet vienam šviesesniam kaimiečiui pačiu laiku toptelėjo mintis išsaugoti tokį didelį ir išvaizdų akmenį. Pirmiausia pamėgino iš žemės išrauti. Atvarė bene penkis traktorius, tarp jų ir du vikšrinius. Išrovė kaip ropę tą akmenį ir atbogino prie kelio. Praėjus kuriam laikui kažkurį vietinį lietuvį aplankė dar viena išganinga mintis: prie akmens pritvirtinti atminimo lentą ir taip pagerbti kadaise čia gyvenusį akmenkalį knygnešį Povilą Matulevičių. Taip ir buvo padaryta.

Atminimo lenta išliedinta Lietuvoje. Šitai 1956 m. padarė Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) komjaunuoliai. Jei mėgintume labiau taikytis prie šių dienų realijų, sakytume, kad tą atminimo lentą išliedino Kauno politechnikos instituto darbuotojai, dėstytojai, gal ranką pridėjo ir studentai, tačiau tai būtų akivaizdus mėginimas ne atspindėti tikrovę, bet mėginti ją savaip perdirbti, kurti meninę ar ideologinę realybę. To visai nenorime, nes ir taip ilgai gyvenome iškreiptų veidrodžių pasaulyje. Jei E. Petruškevičius teigia, kad atminimo lentą liedino komjaunuoliai, mes šią žinią taip ir perteikiame, nepriklausomai nuo to, ką patys manome apie buvusią komjaunimo organizaciją. Ne paslaptis, kad komjaunimui kartais būdavo priskiriami nuopelnai, kurie priklausė ne vien komjaunuoliams. Tačiau tiesa ir tai, kad kauniečiai sugebėjo pagaminti ir Lenkijoje pritvirtinti atminimo lentą, kurią pakabinti to meto Lietuvoje gal ir nebūtų įmanoma.

Akmens šventinti neleido

Tai nebuvo paprasta užduotis. Atminimo lentą teko slapta pervežti per valstybinę sieną. Punsko kunigas, sužinojęs apie būsimas atminimo akmens lietuviui knygnešiui atidengimo iškilmes, pareiškė norą pašventinti akmenį. Negana to, ant akmens kunigas pageidavo įmontuoti kryžių. Ir ne kokį mažą, simbolinį, bet didelį ir iš tolo matomą. Tačiau vietiniai žmonės norėjo turėti paminklą knygnešiui, o ne šventajam, tad ir pasaulietinį paminklą nuo religinio, aišku, sugebėjo skirti. Todėl atsisakė ant akmens statyti kryžių.

Vyko atminimo akmens knygnešiui atidengimo iškilmės, susirinko vietiniai žmonės ir, aišku, valdžios atstovai. Atvyko oficiali delegacija iš Lietuvos, atvežė nuliedintą atminimo lentą su lietuvišku užrašu, buvo sakomos tam atvejui derančios kalbos.

Visa tai vyko žiemą, aplinkui buvo gilios pusnys. Čia rogėmis atvažiavo organizatorių nekviestas, neprašytas Punsko kunigas, pasiryžęs ant akmens pastatyti kryžių ir pašventinti akmenį. Lenkų valdžios veikėjams ir partiniams vadukams labai nejauku buvo prieš Tarybų Lietuvos komjaunuolius pasirodyti tokioje „neidėjiškoje šviesoje“, regint tokią vietos kunigo manifestaciją. Pasakojama, kad vietiniai net apsistumdė, ir tai visai suprantama. Kunigas mūšį pralaimėjo, kryžiaus į akmenį jam taip ir nepavyko įmontuoti. Nepavyko to akmens ir pašventinti, bent jau tą kartą. Kunigui teko net kabarotis iš pusnies – tokia buvo santvarka, ir šitaip lietuvių komjaunuolių akyse buvo gelbėjamas Punsko idėjinis prestižas.

Vis dėlto Gedimino stulpams tuometinės Lenkijos partiečiai nesipriešino, leido akmenyje iškalti. Kad 1956 m. Lietuvoje tą Gediminaičių dinastijos ženklą būtų leidžiama iškalti naujuose paminkluose, net sunku įsivaizduoti. Taigi lenkiškojo socializmo statytojai buvo daug pakantesni savo istorinei praeičiai, po storo tinko sluoksniu neslėpė Lenkijos erelio ir Lietuvos Vyties, o lenkų lietuviai nesibaimino ir tokių žodžių kaip Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žemė…

Gerokai vėlesniais, gal jau lenkiškojo Solidarumo laikais, ant paminklinio akmens knygnešiui P. Matulevičiui atsirado ir nedidukas kryželis. Matyt, tada šalia akmens buvo pasodinti ir trys ąžuoliukai. Taigi kiekvienas laiko tarpsnis savo ženklais praturtina aplinką.

Punsko mokyklų kompleksas

Tarpukario metais Lietuvos ir Lenkijos santykiai klostėsi sudėtingai, tad apie lietuvišką švietimą Lenkijoje nėra prasmės kalbėti, nes jo nebuvo. Nacistinei Vokietijai užėmus Lenkiją, vietiniai lietuviai kreipėsi į okupacinės valdžios atstovus su prašymu leisti atidaryti lietuviškas mokyklas. Išgirdo atsakymą: Mes čia atvykome ne jūsų mokyti.

Po karo taip pat nebuvo lietuviškų mokyklų, pirmosios pradžios mokyklos įsteigtos tik 1953 metais. Suvalkuose prie lenkiškojo bendrojo lavinimo licėjaus buvo įkurta lietuviška klasė, dvejus metus veikė ir jos pagrindu Punske 1956 m. įkurtas bendrojo lavinimo licėjus, kuriame dėstyta lietuvių kalba. Iš pradžių licėjus veikė trijuose mediniuose namuose, moksleiviai ir mokytojai vaikščiojo iš klasės į klasę, iš namo į namą. Vėliau buvo pastatytas į gamybines dirbtuves panašus vieno aukšto pastatas, į kurį ir perkeltas lietuvių licėjus.

Šiandieninį Punsko mokyklų kompleksą sudaro pagrindinė mokykla, gimnazija ir Kovo 11-osios lietuvių licėjus. Jį talpina didelis trijų aukštų pastatas, kurio statyba buvo baigta 1977 metais. Priešais mokyklą stovi iš medžio išskobtas stogastulpis lietuviško švietimo Punske 400 metų sukakčiai pažymėti.

2003/2004 mokslo metų pabaigoje Punsko mokyklų komplekso su lietuvių ir lenkų dėstomosiomis kalbomis pagrindinėje mokykloje mokėsi 271 mokinys (lietuviškose klasėse 193, lenkiškose – 78), gimnazijoje – 197 (lietuviškose klasėse 150, lenkiškose – 47). Iš viso mokykloje mokėsi 468 mokiniai: 343 (73,3 proc.) lietuviškose klasėse, 125 (26,7 proc.) – lenkiškose. Pagrindinę mokyklą šiais mokslo metais baigė 62 mokiniai: 46 lietuviai, 16 – iš lenkiškų klasių. Gimnaziją baigė 61 absolventas: 50 lietuvių moksleivių, 11 – iš lenkiškų klasių. Tai duomenys iš Lenkijos lietuvių internetinio puslapio.

Lietuviškajame Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjuje lavinosi 148 moksleiviai, dalis jų iš Seinų ir Suvalkų. Tai vienintelė Lenkijoje tokio tipo mokykla. Konkrečios pagalbos licėjaus absolventai susilaukia iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, o šiemet pasirašytoji bendradarbiavimo sutartis su Vilniaus pedagoginiu universitetu taip pat bus neabejotinai naudinga. Sutariama dėl vieno: būtina remti lietuviškų etninių žemių lietuvius, panaudoti mokslinį potencialą rašant istorinius ir kitus mokslinius darbus apie šį kraštą. Svarbu, kad ir Lietuvos jaunimas pažintų šį kraštą, jaustų dvasinį ryšį su jo žmonėmis. Todėl sveikintina, kad Lietuvos studentai atlieka praktiką Lenkijos lietuvių mokyklose, o Punsko ar Seinų lietuviškų mokyklų abiturientai studijuoja Lietuvos universitetuose.

Punsko moksleiviai pamokų metu klausosi mokytojo lietuviškai, bet vadovėliai yra lenkiški. Aišku, tai sunkina moksleivių darbą, bet antraip jie negalėtų įstoti į Lenkijos aukštąsias mokyklas. Apie jokią teisę laikyti egzaminus savo tautine kalba Lenkijoje negali būti nė kalbos – privaloma laikyti egzaminus valstybine, t. y. lenkų kalba. Abiturientai, baigę licėjų, gali stoti ir į Lenkijos, ir į Lietuvos aukštąsias mokyklas.

Mokykloje yra mišrusis choras, šokių sambūris Šalčia, dramos ir skaitovų būreliai, vaikinų ir merginų krepšinio komandos, leidžiamas mokyklos laikraštėlis Dėmesio!, veikia įvairūs būreliai, kuriuos galima lankyti nemokamai. Dar pridursime, kad valsčius skyrė 3 autobusus ir 1 „roburį“ mokiniams vežioti. Iš apylinkių atvažiuojančius mokinius globoja svetainė. Mokiniai atvežami 7 val., iš svetainės išleidžiami iki 15 val. Svetainėje moksleiviai per ilgąją pertrauką gali suvalgyti karštos sriubos ir bandelę. 40-čiai vaikų, kurių materialinė padėtis sunkesnė, už valgį sumoka Punsko ir Šipliškių valsčių socialinės šalpos skyriai. Tokių į Punską atvykstančių moksleivių praėjusiais mokslo metais buvo net 314 (darželio 23, pagrindinės mokyklos 125 iš 281, t. y. 45,6 proc., gimnazijos 124 iš 198, t. y. 62,6 proc., licėjaus 42 ir Navinykų 40 mokinių). Mokiniams vežioti valsčius skyrė 3 autobusus ir 1 „roburį“. Svetaine taip pat nuolat naudojasi muzikos mokykla ir licėjus.

Mokyklos bliotekoje

Atskiro žodžio nusipelno Punsko mokyklos (pagrindinės mokyklos, gimnazijos ir licėjaus) biblioteka. Joje apie 40 tūkst. knygų, daugiausia lietuviškų. Daug kitų didaktinių priemonių. Tai daugiausia dovanos. Kasmet knygų perkama vis mažiau, nes tam nėra pinigų. 2004 m. biudžete skirta 500 zlotų. To užteks trims Lietuviškosios enciklopedijos tomams įsigyti. Jei dar per metus biblioteka praturtėja 400–500 knygų, tai tik aukotojų dėka. Nemažai padovanoja Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, LR švietimo ir mokslo ministerija, kai kurios Lietuvos bibliotekos, taip pat ekskursantai iš Lietuvos. Tokiais šaltiniais daugiausia ir gyva Punsko lietuvių mokyklos biblioteka. Kadangi ankšta, patalpomis tenka dalytis su licėjumi, I–IV klasių moksleiviams knygos skolinamos mokyklos bendrabutyje. Tai nėra patogu, nes skaitytojas gali pasiskolinti knygą tik tiksliai nustatytu laiku. Pagrindinės mokyklos ir gimnazijos bibliotekoje dirba tik viena mokytoja, kuriai praėjusiais mokslo metais reikėjo aptarnauti 460 mokinių.

Biblioteka naudojasi ir Lietuvoje studijuojantys studentai. Malonu čia dirbantiems žmonėms, kai atvykusieji iš Lietuvos, bibliotekoje randa reikiamų knygų. Bibliotekininkė Rūta Vordinaitė, kuri taip pat yra Lenkijos Baltstogės televizijos ir radijo lietuviškų laidų autorė, neslepia savo pasididžiavimo šia biblioteka. Iš tiesų lentynose matėme daug labai gerų lietuviškų knygų, o prie kompiuterių nestigo ir internetą naršančių jaunikaičių.

Svarbiausia, kad Punske bręstantiems jaunuoliams sudaroma galimybė tęsti mokslus ar studijas lietuviškoje aplinkoje, ir nemažai Lenkijos lietuvių tuo pasinaudoja. Lietuvoje studijuojantys Punsko Kovo 11-osios licėjaus absolventai remiami finanasiškai. Taip ugdomos asmenybės, žinančios savo kilmę, suvokiančios savo tautinę tapatybę.

Su Lenkijos partiečiais bendravo lietuviškai

Iki Lietuvai paskelbiant Nepriklausomybę, Punsko gimnazija buvo vadinama Antano Sniečkaus vardu. E. Petruškevičius papasakojo šio pastato atsiradimo istoriją, kuri pakankamai įdomi ir verčia apie daug ką susimąstyti.

Regis, 1973 m. LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus atvyko oficialaus vizito į Lenkiją. Kaip ir priklausė, A. Sniečkų Varšuvoje pasitiko tuometinis Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Edvardas Gerekas (Gierek). A. Sniečkui buvo parūpinti du vertėjai, kurie svečią pasveikino rusiškai. A. Sniečkus į pasveikinimą taip pat atsakė rusiškai, bet pareiškė: Jūs man atleiskite, bet aš esu Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius, o ne TSKP CK generalinis sekretorius… Aukštieji Lenkijos partiniai vadovai sumišo: jei taip, tai reikės bendrauti ne rusų kalba, kaip kad su draugais iš Tarybų Sąjungos, bet lenkų ir lietuvių kalbomis. Kur taip greitai gauti kvalifikuotą lietuvių kalbos vertėją? Buvo pakeista pusės A. Sniečkaus dienos vizito programa, o per tą laiką ieškota tinkamų vertėjų.

Varšuva susisiekė su Seinais, buvo susirastas ir išsikviestas E. Petruškevičius, kuris tuo metu vadovavo Lenkijos lietuvių leidiniui Aušra, taigi mūsų dabartinis vedlys po Seinų kraštą, taip pat ir dar vienas vietinis lietuvis – Algirdas Nevulis. Abu sraigtasparniu buvo nuskraidinti į Varšuvą ir pristatyti A. Sniečkui kaip vertėjai.

Panašu į pasaką? Tačiau mes bendravome su pačiu šios istorijos dalyviu – E. Petruškevičiumi, kuriam kurti fantazijas nėra jokio reikalo. Bet pasiklausykime šios istorijos tęsinio.

Kaip sutarta statyti mokyklas

Oficialiam vizitui artėjant prie pabaigos iš Varšuvos į Lietuvą A. Sniečkus važiavo pro Seinus. Kaip dabar, taip ir tuomet Seinai priklausė Baltstogės (Białystok) vaivadijai. Lietuvos svečias buvo priimtas vietos partijos komitete, kurį jau pasiekė žinia, kad svečiui reikia versti į lietuvių ir iš lietuvių kalbos, todėl rusiškai nė vienas lenkų partietis neprabilo.

LJDP Baltstogės srities pirmasis sekretorius A. Sniečkui pasakojo apie vietinius lietuvius, kokie darbštūs ir tvarkingi šie žmonės, kitų tokių visoje Lenkijoje nerasi. A. Sniečkus klausė, klausė ir pagaliau pats paklausė pirmojo sekretoriaus: Tai srities lietuviai jokių problemų neturi? Čia Baltstogės pirmasis sekretorius susizgribo pereiti prie problemų: turi lietuviai Punske licėjų, bet patalpos labai menkos, net sporto salės nėra. Tai ką, jūs neįstengiate mokyklos pastatyti? – nustebo A. Sniečkus, – Imkime ir susitarkime, drauge sekretoriau: mes Vilniaus rajone vieną lenkišką vidurinę mokyklą pastatysime, o jūs Punske – lietuvišką. Bus mainai.

Kaip atsisakyti, jei siūlo garbingas svečias? Aišku, vaivadijos valdžia sutiko. Trečią dieną po A. Sniečkaus vizito į Punską atvyko Lenkijos švietimo ministras, pradėtos vietos paieškos naujai mokyklai. Netrukus prasidėjo statybos darbai.

Praėjus trims mėnesiams nuo tų įvykių, 1974 m. sausio 22 d., A. Sniečkus mirė. Kai 1977 m. pastatas buvo baigtas statyti, lietuviškai mokyklai Punske buvo suteiktas Antano Sniečkaus vardas. Taip buvo vadinama iki 1991 m., kai buvo perregistruota į Kovo 11-osios licėjų.

Gediminas Zemlickas