1988 metais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis galingu viesulu išjudino Lietuvos žmonių kūrybinį potencialą, subūrė juos bendram siekiui, bendrai idėjai – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Iš pradžių deklaravęs kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, 1989 metais Sąjūdis pradėjo atvirai skelbti, kad judėjimo pagrindinis siekis – nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimas, ir tų pačių metų rugpjūčio 6 d. Sąjūdžio  ir išeivijos atstovai pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, kad „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“.

Dar prieš paskelbiant nepriklausomybę Lietuvos mokslų akademijos institutų darbuotojai buvo pasiekę, kad šių institutų direktorius viešo konkurso būdu rinktų visi instituto mokslo darbuotojai. Išrinktą instituto direktorių tvirtino Lietuvos mokslų akademijos prezidiumas. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. vasario 12 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymas (toliau – Įstatymas), kuris įtvirtino aukštųjų mokyklų ir valstybinių mokslo institutų autonomiją. Aukščiausiu valstybiniu aukštosios mokyklos ir mokslo instituto sprendžiančiuoju organu Įstatymas įtvirtino  tarybą (senatą), renkamą mokslo laipsnius ir pedagoginius (mokslo) vardus turinčių institucijos darbuotojų. Taip išrinkta Taryba rinko arba skyrė institucijos vadovą. Pirmą kartą Lietuvoje buvo įteisinta mokslo ir studijų nedaloma vienovė: visiems mokslininkams imti kelti vieningi kvalifikaciniai reikalavimai, nesiskyrė pagal atitinkamą kvalifikaciją mokėti atlyginimai nepriklausomai nuo to, ar mokslininkas dirbo aukštojoje mokykloje, ar valstybiniame mokslo institute. Nesiskyrė ir rentos. Įstatymas įteisino ir savarankiškai veikiančią mokslo ir studijų savivaldos instituciją – Lietuvos mokslo tarybą, kuri buvo sudaryta ir veikė pagal LR Aukščiausios Tarybos patvirtintus nuostatus. Du trečdaliai Lietuvos mokslo tarybos narių buvo demokratiškai išrinkti ir tik trečdalis paskirti Seimo. Pirmųjų penkių kadencijų Lietuvos mokslo taryba buvo LR Seimo bei Vyriausybės mokslinis ekspertas mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais, nagrinėjo mokslų sričių plėtros kryptis, vertino valstybės mokslo programas, teikė siūlymus LR Vyriausybei dėl valstybės biudžeto sudarymo, organizavo Lietuvos ūkio, kultūros ir socialinės sferos plėtotės programų mokslines ekspertizes. Įstatymas pakeitė ir Lietuvos mokslų akademijos (LMA) statusą: panaikino jos turėtus žinybos bruožus, t.y. vadovavimą visoms šalies mokslo įstaigoms,  ir įteisino personalinę  Lietuvos mokslų akademiją. LMA sudėtyje buvusios mokslo tyrimų įstaigos tapo savarankiškomis mokslo institucijomis: LR Vyriausybės nutarimu 1991 metais 29 buvusiems LMA ir kai kuriems kitų žinybų institutams suteiktas mokslo instituto statusas, 14 –valstybinės mokslo įstaigos statusas.

Valstybės politiką mokslo, studijų ir technologijų srityje formavo valstybinė mokslo ir studijų technologijų tarnyba (įkurta 1992 m. rugsėjo 1 d). 1994 m. šios tarnybos funkcijos perduotos LR Švietimo ir mokslo ministerijai, taigi mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros valstybinį reguliavimą pradėjo vykdyti LR Švietimo ir mokslo ministerija. Dar prieš tarnybos panaikinimą, 1994 m. vasario 3-4 d. Lunde vykusioje Šiaurės šalių konferencijoje buvo pasiūlyta, kad Lietuva aukštajam mokslui ir moksliniams tyrimams įvertinti pasikviestų Norvegijos mokslo tarybos ekspertus. LR Švietimo ir mokslo ministerijos prašymu 1995 m. Norvegijos mokslo taryba organizavo didesnės Lietuvos mokslo dalies potencialo įvertinimą (pastarasis Lietuvai nekainavo). Vertinimo rezultatai buvo įteikti 1996 m. vasario mėnesį. Norvegijos mokslo tarybos ekspertai konstatavo, kad nežiūrint sunkios ekonomikos padėties Lietuvoje yra nemažai gerai ir net puikiai dirbančių tarptautinio lygio mokslo institucijų ir mokslinių grupių. Kai kuriuos mokslo institutus norvegų ekspertai įvertino kaip per didelius, lyginant su jų tikslais ir Lietuvos poreikiais, o vidutinį mokslininkų ir dėstytojų amžių kaip nepalankų naujiems tyrimams inicijuoti.

Svarbiausios Norvegijos mokslo tarybos ekspertų rekomendacijos buvo šios:

· Būtina padidinti mokslinių tyrimų finansavimą. Turi būti užtikrinta, kad geriausio lygio tyrimai visose svarbiose srityse būtų tinkamai finansuojami ir, jei kitaip negalima, tai reikštų, jog reikia  nutraukti mažiau svarbių tyrimų finansavimą;

· LR Švietimo ir mokslo bei kitos ministerijos turi užtikrinti mokslinių tyrimų bazinį finansavimą specifinėms svarbioms sritims; reikia, kad žymi moksliniams tyrimams skiriamo biudžeto dalis būtų paskirstyta konkurso būdu;

· Būtina pertvarkyti ir sumažinti mokslo institutų sektorių integruojant į universitetus fundamentinių tyrimų institutus;

· Būtina skirti žymiai daugiau lėšų mokslinei bei informacinių technologijų įrangai, bibliotekoms.

Nors Norvegijos mokslo tarybos ekspertų išvadoms ir rekomendacijoms pritarė LR Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokslo taryba ir kitos mokslininkų organizacijos, tačiau jos taip ir nebuvo visiškai įgyvendintos. Dėl sunkios ekonominės situacijos Lietuvoje bei ekonominių krizių mokslinių tyrimų finansavimas kaip buvo, taip ir liko kur kas mažesnis nei Vakarų Europos šalyse. Siekdama spartinti ekonominį augimą, Europos Vadovų Taryba 2000 metais patvirtino Lisabonos strategiją, kurioje numatė per 10 metų Europos Sąjungą paversti „konkurencingiausia ir dinamiškiausia  pasaulyje“ stiprinant technologinę pažangą, kuriant žinių visuomenę, atliekant būtinas reformas ir mažinant socialinę atskirtį. Buvo numatyta iš esmės didinti finansavimą moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai, kad 2010 metais išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai (toliau – MTEP) siektų 3% bendrojo vidaus produkto (BVP). 2005 metais LR Vyriausybė priėmė nutarimą Nr.670 „Dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo ir koordinavimo Lietuvoje“.  Jame numatyta, kad Lietuva sieks padidinti MTEP finansavimą ir 2010 m. investicijos į MTEP sudarys 2% BVP, iš jų 1% finansavimo sudarys viešojo sektoriaus lėšos, 1% – verslo sektoriaus lėšos. Nutarimams nebuvo lemta išsipildyti: 2008 metais prasidėjusi ekonominė krizė smarkiai sulėtino MTEP finansavimo augimą ir 2011 m. jis tesiekė 0,92% BVP (iš jų viešojo sektoriaus lėšos sudarė 0,68% BVP, verslo sektoriaus – 0,24% BVP).

Kadangi 1997 m. gruodžio 31 d. turėjo baigtis galioti 29 valstybinių mokslo institutų statusas, 1997 m. liepos mėn. Studijų kokybės vertinimo centrui prie LR Švietimo ir mokslo ministerijos buvo pavesta organizuoti šių institutų mokslo veiklos efektyvumo per pastaruosius 25 metus ekspertizę, o jos išvadas pateikti Mokslo ir studijų sistemos reformos ekspertų grupei, sudarytai 1997 m. liepos 17 d. LR Vyriausybės potvarkiu Nr.393. Remiantis institutų mokslo veiklos efektyvumo vertinimo išvadomis LR Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo 21 mokslo institutui valstybinio mokslo instituto statusas pratęstas ketveriems metams, o 8 institutams – vieneriems. Galima teigti, kad nuo institutų suskirstymo į šias dvi grupes prasidėjo jų totalinis puolimas. Noras, kad valstybinių mokslo institutų sparčiai mažėtų, nes taip būtų galima perimti jiems skirtas lėšas, buvo ypač akivaizdus kai kurių universitetų rektorių pasisakymuose ir pareiškimuose. Pavyzdžiui, KTU universiteto rektorius 1997 metais „Mokslo ir technikos“ žurnale rašė: „Turėjome 29 valstybinius mokslo institutus Lietuvos pertvarkos pradžioje ir dabar tebeturime, nors SSRS, kuriai jie daugiausia dirbo, seniai nebėra. Kai kurių valstybinių institutų materialinio ir intelektinio potencialo dalyvavimas nagrinėjant ypač svarbias Lietuvos valstybei mokslines problemas bei organizuojant studijas kaip buvo, taip ir liko daugiau simbolinis, išskyrus keletą profesorių, turinčių po kelis etatus įvairiose institucijose. Už institutams išdalytus pinigus dažnai atsitiktiniams tyrimams ir atsiskaitymas neretai tėra simbolinis. Galima pamanyti, kad tos varganos Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšos, skiriamos mokslo institutams, niekam nerūpi. Atrodytų, kad svarbu tik išdalyti pinigus proporcingai pastatų plotui ir, beje, jau nostrifikuotų mokslininkų skaičiui. Pasirodo, dirbančiam universitete Lietuvos mokslininkui, nors ir nostrifikuotam, pinigų moksliniams tyrimams remti skiriama kelis kartus mažiau“.

Siekis sumažinti nepriklausomų valstybinių institutų skaičių buvo pateikiamas kaip mokslo ir studijų sistemos struktūrinė reforma. Pačių gi aukštųjų mokyklų reforma vyko vienintele kryptimi – jų skaičius nuolat didėjo ir dar keitėsi jų pavadinimai. Visos aukštosios mokyklos tapo arba universitetais, arba akademijomis. 2001 m. vasarį Vyriausybei priėmus sprendimą dėl mokslo ir studijų sistemos reformos, devynios ekspertų grupės atliko 29 valstybinių mokslo institutų vertinimą ir pateikė išvadas. Remdamasi jomis, LR Vyriausybė 17-ai institutų paliko valstybinio mokslo instituto statusą, o 12 kitų buvo pertvarkyti į universiteto mokslo institutus.

2002 metais priėmus LR mokslo ir studijų įstatymo naują redakciją, pasikeitė ir institutų valdymas. Aukščiausias valstybės mokslo instituto savivaldos organas liko taryba. 2/3 jos narių yra renkami instituto mokslininkų, 1/3 –deleguojami steigėjo arba jo įgaliotos institucijos. Mokslo instituto direktorius yra tarybos narys, bet negali būti jos pirmininku. Patį gi instituto direktorių viešo konkurso būdu slaptu balsavimu renka taryba ir tvirtina švietimo ir mokslo ministras. Per 1/3 deleguotų tarybos narių LR Švietimo ir mokslo ministerija galėjo ir darė įtaką tiek renkant direktorių, tiek ir tvirtinant perspektyvinį instituto veiklos planą bei struktūrą. Nežiūrint į atliktus institutų valdymo pakeitimus, už mokslą ir studijas atsakingi valdininkai dėl visų blogybių kaltino mokslo institucijas ir jų vadovus, primygtinai reikalaudami, kad institucijų vadovai būtų skiriami. Jų noras išsipildė, kai 2009 metų balandžio 30 d. buvo priimtas naujas LR mokslo ir studijų įstatymas, kuriame teigiama, kad valstybinio mokslinių tyrimų instituto direktorių viešo konkurso būdu skiria į pareigas ir atleidžia iš jų steigėjas arba jo įgaliotas asmuo. Panašiai mėginta keisti ir universiteto rektoriaus rinkimo tvarką, bet LR Konstitucinis Teismas pripažino, kad nauja rektoriaus rinkimo tvarka prieštarauja aukštųjų mokyklų autonomijai, kurią garantuoja Konstitucija. Todėl priimtąjį Mokslo ir studijų įstatymą teko koreguoti.

Mokslo institutai ir jų vaidmuo valstybėje

2009 metais Lietuvoje  buvo:

· 17 valstybės mokslo institutų,

· 18 universitetinių mokslo institutų,

· 8 mokslo įstaigos.

Lietuvos mokslo institutuose dirba apie 2000 mokslininkų, t.y. apie 1/4 viso  Lietuvos mokslo potencialo.

Mokslo institutuose yra sukurta tokia visos mokslinės produkcijos dalis:

· 55% biomedicinos mokslų,

· 45% fizinių mokslų,

· 35% humanitarinių mokslų,

· 25% technikos mokslų.

Mokslo institutų misija – užtikrinti valstybės tarptautinio lygio kompetenciją tam tikrose mokslo srityse. Institutai turi vykdyti šalies ūkio plėtrai svarbius ilgalaikius fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, eksperimentinės plėtros darbus, gausinti ir skleisti mokslo žinias.

2008 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 989 LR Vyriausybė patvirtino valstybės mokslinių tyrimo įstaigų tinklo pertvarkos planą, pagal kurį vykdant integruotų mokslo ir studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtrą ketinama įkurti penkis didelius mokslo centrus. LR Švietimo ir mokslo ministerija iki 2011 m. balandžio 1 d. buvo įpareigota pateikti nutarimų projektus dėl šių centrų įkūrimo. Naujai suformuota Vyriausybė nutarė taip ilgai nelaukti ir jau 2010 m. pirmoje pusėje įkūrė Inovatyvios medicinos, Gamtos tyrimų, Lietuvos socialinių tyrimų, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų bei Fizinių ir technologijos mokslų centrus. Vėliau, 2012 m. pradžioje, prie Fizinių ir technologijos mokslų centro buvo prijungtas Lietuvos tekstilės institutas.

Susidaro įspūdis, kad LR Vyriausybė pasuko Baltarusijos Respublikos mokslo politikos ir naujųjų technologijų vystymo keliu, mat Baltarusijos prezidento 2007 m. lapkričio 1 d. įsakymu Nr. 554 buvo įkurti 7 mokslo centrai, kiekvienas iš kurių sujungė po 5-7 institutus. Dėl to netrukus didelė dalis Baltarusijos mokslo institutų išnyko iš pasaulinių reitingų ir, Baltarusijos mokslininkų tvirtinimu, iš esmės sumažino Baltarusijos valstybės patrauklumą aukštųjų technologijų investicijoms. 

Įgyvendinant 2009 m. balandžio mėnesį priimtą LR Mokslo ir studijų įstatymą bei LR Vyriausybės nutarimus (2008 m. nutarimą Nr. 989 bei 2009 m. nutarimą Nr. 1632) dauguma universitetinių institutų prijungti prie universitetų. Iš techniškųjų institutų nereorganizuotas teliko Energetikos institutas Kaune.

Nors mokslinių tyrimų institutų potencialas šiuo metu turėtų būti maksimaliai panaudotas Lietuvos pramonės konkurencingumui didinti bei gynybos pajėgumams stiprinti, techniškųjų institutų integravimas į universitetus šiems tikslams nepasitarnaus: pramonės ir aukštųjų technologijų specifika reikalauja, jog pagrindinė tyrėjų veikla būrų taikomieji moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra, o universitetų pagrindinis uždavinys – aukštojo mokslo specialistų rengimas. Taigi tikslai išsiskiria.

Mokslinių tyrimų institutai yra taikomųjų tyrimų židiniai. Iš jų išsirutulioja naujos aukštųjų technologijų įmonės. Pavyzdžiui, gerai žinomų Vilniaus įmonių „Fima“, „Eksma“, „Ekspla“  krikštatėviai –  Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutai, uždarųjų akcinių bendrovių „Fermentas“, „Biosicor“ – Biotechnologijos institutas.

Priėmus naują LR mokslo ir studijų įstatymą Valstybinis mokslo ir studijų fondas buvo reorganizuotas į Valstybinį studijų fondą bei Lietuvos mokslo tarybos Mokslo fondą. Praktika rodo, kad tokia reorganizacija nebuvo gera. Kadangi už priimtus sprendimus Lietuvos mokslo taryba netaiko personalinės atsakomybės, o tik kolektyvinę, tai tapo paskata kai kuriems Lietuvos mokslo tarybos nariams, programų ir projektų lėšomis aprūpinti giminaičius, sugyventines, draugus ir rėmėjus. Vykdant konkursinį mokslinių tyrimų finansavimą, deja, ne visada buvo laikomasi lygiateisiškumo, efektyvumo proporcingumo ir skaidrumo principų. Šių principų ignoravimas padarė esminės žalos Lietuvos mokslui ir jo raidai, smarkiai pakirto pasitikėjimą Lietuvos mokslą administruojančiomis institucijomis.

         2013 m. kovo 29 d. švietimo ir mokslo ministras sudarė darbo grupę, kuriai iki 2013 m. spalio 1 d. pavedė parengti ir pateikti siūlymus dėl LR Mokslo ir studijų įstatymo tobulinimo. Reikia tikėtis, kad tobulinant šį įstatymą nebus pamiršti Sąjūdžio iškovojimai ir vertybės.

                                                             Prof. Steponas Ašmontas