Šių metų 2012 rugsėjo 20 Washington‘e įvyko svarbus Center for European Analysis (CEPA) forumas aptarti JAV tolimesnę strategiją ir vaidmenį Centro ir Rytų Europoje.  Tarpe dalyvių ir paskaitininkų dalyvavo eilė JAV užsienio reikalų ir gynybos ministerijų viceministrų (under secretaries), keliolika JAV Think Tank prezidentų, JAV Foreign Relations Council atstovai, Čekijos užs. reikalų ministras, Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, Kroatijos, Slovenijos, Rumunijos užsienio reikalų ministerijų departamentų vadovai, bei eilė ambasadorių.  Šis forumas lyg ir sekė 2011 rugsėjo mėn suruoštą Washington‘e esančio Atlantic Council konferenciją „Transatlantinių santykių“ klausimu ypatingai pabrėžiančius Baltijos ir Skandinavijos kraštų bloko įgyvendinimą ir jo naudą Baltijos valstybių ateičiai.  Panašiu klausimu šių metų spalio 9 d. Vilniaus universitete buvo surengta kita tarptautinė konferencija, kurioje buvo aptarta Šiaurės (Skandinavijos) ir Baltijos kraštų integracija bendro apsigynimo klausimu.  Šiame straipsnyje iškeliamos gvildentos temos liečiancios Rusijos grėsmę Baltijos kraštams ir ypatingai Lietuvai ir kaip jų saugumą būtų galima sutvirtinti.

 

Įvaizdžio pokyčiai Europoje

Besitęsianti Europos ekonomine krizė ir grėsmė „euro“, kaip bendros valiutos išlikimui, drebina  Europos integracijos projekto pamatus, įtakoja tarp Europos Sąjungos (ES) narių santykius ir bendrų siekių galimybes, bei žymiai paveikia Centro ir Rytų Europos (CRE) šalių padėt į ir ateities perspektyvas.  Nuostabai, šie pokyčiai taip pat gali pakeisti kaip simboliniai suvokiamas Europos geografijoje CRE regijonas, ypatingai iš Vakarų Europos perpektyvos.  Tuo pačiu ekonomine krizė išryškino tarpe paskirų CRE valstybių politinius ir ekonominius skirtumus kenkiančius regiono bendradarbiavimo potencialui.  Ekonominė krizė taip pat žymiai sumažino Briuselio propaguojamas ES tarptautines ambicijas, kurios tuo pačiu sumažareiksmino kai kurių didžiųjų CRE valstybių savanaudiškus siekius.  To pasekoja jie veda į labiau subalansuotą politiką tarpe CRE valstybių.

                                   

Konferencija Vilniuje          Nuotr. 15min.lt

 

Vienas iš svarbiausių pokyčių Europos skolų ir ekonominės krizės poveikyje yra, jog pirmą kartą per daugiau nei šešis dešimtmečius, CRE ir taip pat Baltijos regijonas nėra suvokiami kaip nestabilumo ir neefektyvumo simboliai, ir dėl to jau neregiami kaip pagrindiniai šaltiniai "civilizuotos Europos Bendrijos pagrindų“ grėsmei.  Jis buvo nustelbtas pietų Europos periferinių šalių byrančios ekonomikos, ūkio nuosmukio, didelių socialinių neramumų, bei nesugebėjimo susitvarkyti savo finansines problemas. 

Nuostabai, kai kurios naujosios ES narės, kaip Lenkija ir ypatingai Baltijos šalys, staiga išniro kaip pavyzdingai darbščios, drausmingos ir stabilios Šiaurės Europos narės.  Bent pakolkas toks simbolinis Europos geografijos pokytis pagaliau lyg ir pradeda pakeisti senai įsigyvenusį įvaizdį, jog srityse į rytus nuo Elbės prasideda tamsioji Europos žemyno pusė, pastebėjo Čekijos gynybos ministerijos vicedirektorius Jan Havranek.

Toks pasikeitęs įvaizdis ilgalaikiai galės išlikti, jeigu CRE regijonas pajėgs ir toliau sekmingai tvarkytis ekonomikoje, energetikoje, finansų balanso valdyme, socialiniuose reikaluose bei konstruktyviai bendrauti ES politikoje.  Iki 2004 m. visas CRE regijonas dėjo pastangas atsiriboti nuo komunistinės praeities siekiant prisijungti prie Šiaurės Atlanto Gynybinės Organizacijos (NATO) ir Europos Sąjungos.  Ir tai jiems pavyko. Tuo pačiu krizės suvaldymas šiaurės regijone padėjo išryškinti skirtumus tarpe ES regijoninių valstybių vyraujant didžiuliams dirbančių ir nedirbančių gyventojų pajamų, produktyvumo, infrastruktūrų ir kultūriniams atotrūkiams kaip pvz. tarp Lenkijos ir Ispanijos, Baltijos kraštų ir Graikijos, ir pan.

 

Painiavos suderintų siekių beieškant

Dabar dar dažnai nacionalinės ir net asmeninės politikų ambicijos trukdo CRE regionui sudaryti bendras pozicijas dėl Europos darbotvarkės svarbiausių problemų. Šio regijono valstybėms puikiai sekėsi kai turėjo sekti nutarimus iš ES viršaus.  Tačiau kai patiems reikėjo rasti bendrą kalbą naujų tikslų siekime, iki šiol beveik visi bandymai atsimušė lyg žirniai į kietą sieną, išskyrus NATO vedamas programas.  Net ir gyvybiniai svarbiuose, bet logiškai paprastuose reikaluose, nesugebama dasiirti prie bendrų sprendimų, kaip pvz. Lietuvos vienašališkas nutarimas pačiai išspręsti suskystintų dujų atvežimą ir terminalo statybą vietoje visų Baltijos kraštų mastu, Latvijos ir Lenkijos vilkinimas Via Baltica ir Rail Baltica statybose, Latvijos darbai plėsti geležinkelio jungtis su Rusija vietoje Europinio geležinkelio jungties pietų-šiaurės kryptimi per visus Baltijos kraštus, Lietuvos Lenkijos kivirčai dėl rašybinio raidyno, ir pan.  Nacionalinių pozicijų skirtumai ypač išryškėjo iškilus klausimui del Europos pinigų sąjungos (EPS).  Estija įgyvendinusi drastiškas reformas puolė prisijungti prie EPS, kai tuo tarpu Čekijos centro dešiniųjų vyriausybė ir prezidentas Vaclav‘as Klaus‘as pasigyrė savo išmintimi išlaikyti savo šalį į ją neįsijungus, sakė Petr Suchy, Masaryk universiteto Tarptautinių Ryšių ir Europos studijų departamento direktorius.  Kaip Lenkija nusprendė tapti viena iš pirmaujančių ES valstybių Briuselio koridoriuose, taip Čekijos net ir Vengrijos ES politikos kryptys tapo negatyvios, nenuspėjamos ir dažnai prieštaraujančios jų CRE partneriams. Vengrijos užsienio reikalų ministras János Martonyi savo apsilankymo metu 2012 lapkričio 9 Berlyne pareiškė, kad Vengrijos interesas yra stipri Eurozona, tačiau jos plėtrą ji rems tiktai turint laisvą pasirinkimo budą kaip ta atsiekti ir bendrai bus atvirumas visiems norintiems tapti jos nariais.

Dėl nesuderintų siekių, CRE regionas dar vis negali operuoti jai prideramu svoriu ir įtaka tarptautinės svarbos klausimais Briuselyje, Berlyne ar Paryžiuje. Dėl skirtingų nacionalinės politikos ambicijų bendrų ES reikalų sprendime, šio regijono balsas yra beveik negirdimas, nors pagal gyventojų skaičių jis galėtų prilygti mažiausiai Prancūzijai arba net ir Vokietijai.  Skirtingai nuo nuomonių skirtumo ES integracijos ir pinigų sąjungos klausimais, regioninis bendradarbiavimas šiuo metu yra pats perspektyviausias techniniame lygyje, pvz. saugumo ir gynybiniais klausimais, mokslinėse ir kultūrinėse sferose.

 

E. Lucas, Economist žurnalo komentatorius, pastebėjo, jog Europos ekonominė krizė peraugo daugelyje Europos pietinių kraštų į nepasitikėjimą ES institucijomis.  Dingo išpūstas Europos kaip politinės ir karinės supervalstybės burbulas. Trumpai tariant, Europos saugumo ir gynybos srityje ambicijos dabar yra daug realestiškesnės nei anksčiau.  Ekonomikos krizė privertė taupyti, kaupti ir dalintis gynybiniais projektais, bendrai plėtoti kuklius pajėgumus, kurie leistų ES NATO sudėtyje prisidėti prie tarptautinio saugumo užtikrinimo bendradarbiaujant su JAV.  Būti ištikima NATO nare ir dalyvauti Europos integracijos siekių įgyvendinime jau nebėra vienas kitam prieštaraujantys tikslai. 

 

Kinta ir struktūriniai konceptai.  Ne taip kaip anksčiau, dabar jau priimama, kad NATO ir ES rėmuose gali susiformuoti keli gynybiniai pogrupiai kurie natūraliai augtų ir pagal paskirų regijonų poreikį sustiprintų ir užtikrintų jų saugumo, gynybos, ekologinius ir energetinius interesus turint JAV užnugarį.  Lenkija bando sutelkti tokią pogrupę pasiremiant pagrindinai Visegrad‘o šalimis, o Šiaurės šalys, pasiremiant Švedija, siekia įjungti į savo pogrupę ir Baltijos kraštus.  Baltijos kraštų įsijungimas į Šiaurės šalių pogrupį yra mažiau sudėtingas Latvijai ir Estijai del jų protestantiškos etikos ir beveik tūkstantmečio sąlyčio su germanų ir skandinavų kultūromis, nei Lietuvai, kurios religinis ir kultūrinis ryšis daugiau susijęs su Lenkija.  Be to, Lietuvos geografija sąlygota bendra siena su Lenkija ir per Lenkijos teritoriją tranzito ryšiu su vakarų Europa.  Nors ryšis Baltijos jūra irgi galimas, jis negali atstoti sauskelinio bei geležinkelinio transporto.

 

Lietuva Lenkijos ir Rusijos Šešėlyje

Lietuva, pagal kultūrinius ir religinius panašumus, buvo iki šiol linkusi glaudžiai bendrauti su Lenkija.  Tačiau, paskutinių kelių metų laikotarpyje, ryšiai su šia „strategine“ Lietuvos partnere nėra tokie glaudūs kaip buvo anksčiau.  Lenkija, žuvus prezidento Kačinskio vadovaujamai vyriausybei ir pakitus valdžios sąstatui, pradėjo žiūrėti ne tik į Lietuvą bet ir į savo mažesnius Visegrado partnerius is viršaus, priimant, kad ji yra lemiantis žaidėjas Vidurio ir Rytu Europoje ir kad ji viena lygiagrečiai su Vokietija ir Prancūzija turės sprendžiamą balsą Europos ateities formavime. 

 

Nors Lietuva siekia iš Lenkijos lygiavertiškumo pripažinimo, paskutiniais metais santykių pašlijimas šia kryptimi nieko gero nežada.  Pokačinskinės Lenkijos koketavimas su Rusija matomai sumažino Lenkijos dėmesį Baltijos valstybėms.  Jos paliktos lyg ir Rusijos nuožiūrai. Pasikeitimų greitai negalima laukti, nebent Varšuvoje įvyktų valdančiose viršūnese radikalūs požiūrio pokyčiai.  Tokios nuomonės buvo girdimos ir iš Washington‘o CEPA konferencijos Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos kalbėtojų.  Kaip Visegrado bloko Lenkijos partneriai, jie išsitarė, jog su Lenkija sunku rasti bendrą kalbą.  To pasekoje ir Amerikai traukiantis iš šio regijono, Lietuvos politinis dėmėsys matomai pradėjo krypti iš vienos pusės į atstatymą geresnių santykių su Rusija ir kaimynine Gudija ir iš kitos pusės, persiorientuoti į žymiai artimesnius santykius su Šiaurės valstybių bloku.

 

Gerinant santykius su Rusija ir Gudija, Lietuva betgi negali užmerkti akių, kai Rusija modernizuoja ir stiprina ginkluotąsias pajėgas jos pašonėje, bet taip pat negali uzmiršti kad didžiulė dalis jos ekonominio gerbūvio priklauso nuo prekybos su ir tranzito per šias valstybes.  Svarbu paminėti, jog pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis nuo 25% iki 30% Lietuvos eksporto iškeliauja į šias šalis, ir net didesnę proporciją sudaro importas iš jų. Taigi krovinių pervežimas tiek į Rusiją ir tiek per Gudiją ir Rusiją į tolimesnes Azijos šalis priklauso nuo šių šalių noro leisti Lietuvos transportui pasinaudoti jų keliais ir geležinkeliais.  Reikėtų taip pat pastebėti, kad per Klaipėdos uostą (Klaipėdos uosto direkcijos informacija) Gudija perveža virš 12 mln. tonų krovinių per metus iš 36 mln. tonų šio uosto bendros krovinių apyvartos.  Už kiekvieną perkraunamą toną Lietuva uždirba 75 litus. Bendroje sumoje Klaipėdos uostas už šiuos patarnavimus vien Gudijai gauna apie 1 mlrd litų pajamų.  Ateityje Lietuva santykius su Rusija ir Gudija turės pagrįsti pragmatiškais ekonominiais interesais nedarant kompromiso valstybės suvereniteto sąskaita.  Pagal seimūną V.Gapšį "Esant šalia reikia būti protingiems, pasverti kiekvieną žodį ir atsiminti, kad kaimynai bet kurį pasakymą gali interpretuoti savaip, o pasekmes vėliau teks ilgai taisyti".

 

Šiaurės šalys: apsaugos garantija ar iliuzija?

Lenkijos atšiaurumo akivaizdoje ir iki šiol patirtais nepastovumais su Rusija ir Gudija, Lietuvos dėmesys krypsta link glaudesnių santykių išvystymo su Šiaurės kraštų bloku (Danija, Islandija, Norvegija, Suomija ir Švedija).  Bet tai gana sunkus uždavinys, nes tiek šaltojo karo metais tiek ir paskutiniuose 20 nepriklausomybės metuose Lietuvos fizinis langas i Europą buvo pagrindinai per Lenkiją.  Ryšiai su Šiaurės kraštais buvo gana riboti iki Švedijos finansinės institucijos neįžengė masiniai į Lietuvą.

 

Tačiau Amerikai pradėjus mažinti dėmesį Europai, silpnėjant ES finansiniai paramai NATO, ir pradėjus Rusijai rodyti savo karinius muskulus, Švedija susirūpino ne tik savo, bet ir viso regijono ateitimi. Pasak Švedijos atsargos generolą majorą K. Neretnieks, Švedija prieš trejus metus priejo išvadą, kad jos saugumas neatsiejamas nuo kaimyninių šalių saugumo ir ėmus keisti neutralumo politiką, imta svarstyti, kaip karinių krizių atveju ši šalis galėtų padėti savo kaimynėms Baltijos šalims.  Galimi tokių konfliktų ir jų sprendimo scenarijai randami Stockholmo Švedijos Karo Akademijos pranešimų rinkinyje „Draugų beieškant: Apie Švedijos solidarumo su kaimynais strategiją“.  Nors tikimybė, jog prieš Baltijos šalis bus panaudota karinė agresija yra palyginti nedidelė, svarbu yra savęs neapgaudinėti, manant, kad Rusija galvos racionaliai, svarsto Neretnieks.  Jų racionalumas yra kitoks. Gali susiklostyti situacija, kai jiems atrodys, jog tam tikros agresijos formos tam tikru momentu yra jiems patogiausios atsiekti savo strateginius tikslus.  Taip pat niekas negali pasakyti kokia Rusija bus po penkerių, dešimties, penkiolikos metų.  Savo studijoje švedai nagrinėja tris galimus konfliktų scenarijus:

Pirmas: taikos metu vykstanti krizė.  Kaip pavyzdį K. Neretnieks pateikia Estijoje 2007-aisiais metais vykusius neramumus dėl bronzinio kario statulos.

Antras: taikos metu galimas scenarijus yra karinės įtampos padidėjimas. Švedijos kariškių teigimu, tokia situacija yra itin kebli, nes tai galėtų būti tiek Rusijos žaidimas, tiek pasiruošimas rimtiems kariniams veiksmams.  Pagal K. Neretnieks, tokios situacijos baigtis priklausytų ir nuo to, ar NATO parodytų ryžtą.  Būtų svarbu pvz. iškilus grėsmei šiam regijonui, žaibiniu atsaku dislokuoti NATO karines pajėgas Švedijon.  Tačiau čia susidaro politinė ir biurokratinė problema, nes Švedija nėra NATO narė.

Trečias galimos grėsmės scenarijus yra atvira karinė agresija prieš Baltijos šalis. Čia, K. Neretniekas teigimu, daug priklausytų nuo pačių Baltijos šalių sugebėjimo apsiginti tol, kol jų NATO sąjungininkai atskubėtų į pagalbą. Vienas iš svarbiausių objektų, šiuo atveju, būtų Švedijai priklausanti Gotlando sala.  Autorių teigimu, čia įsikūrusios pajėgos įgautų visos Baltijos jūros kontrolę. Taciau karinės agresijos atveju, NATO pajėgų panaudojimas iš šios teritorijos napaskelbus karo būtų itin keblus. Tokia galimybė, pagal Švedus, atsirastų tik realios grėsmės atveju.

Lietuvai ir visoms Baltijos valstybėms toks Švedijos gynybinis mastymas yra sveikintinas, ypatingai kai jau planuojama visų Šiaurės valstybių bloko mastu.  Lietuva, pagal gyventojų skaičiaus didumo panašumus, bei neturėjimą istorinių, geografinių ir etninių priešingumų, rastų galimai geresnę ir lygiavertesnę dirvą bendrauti su Šiaurės bloku ekonominėje, politinėje bei gynybinėje plotmėse.  Kaip vieną pagrindinių naujos krypties akcentų, E.Lucas įvardija glaudesnių siekių nauda tarp Baltijos ir Šiaures šalių igalinančią svariau atstovauti bendriems interesams ES struktūrose bei artimai bendrauti energetikos, ekologijos, finansų, prekybos bei savisaugos reikaluose.  Nors pateikiama "Skandinavijos kryptis" nėra didelė naujovė, bet „Susivienyjant šiame regione ir drauge keliant savo problemas ES, būtume girdimi , o kol kas, veikdami po vieną, matome, kad sprendžiamąjį balsą tiek Europos Parlamente, tiek kitose ES institucijose išlaiko didžiosios valstybės“, teigia R.Paksas.  Politologas T.Janeliūnas sutinka, kad būtent skandinavai galėtų tapti labai artimais Lietuvos partneriais, bet tuo pačiu pabrėžiant, jog santykiai su Skandinavija nebūtinai turi būti alternatyva Lenkijai. Tai tiesiog naujas balansuojantis veiksnys.

 

Daug dėmesio sukėlė Didžiosios Britanijos premjero David‘o Cameron‘o Šiaurės ir Baltijos šalių aukščiausiojo lygio vadovų susitikimas 2011 m. sausio mėn.  Tačiau renginyje daugiausia kalbėta socialinėmis ir ekonominėmis idėjomis, vietoje saugumo, kuris Baltijos valstybėms yra pats opiausias rūpestis.  E. Lucas sako, nors Anglijos prisidėjimas būtų teigiamas reiškinys, Didžiosios Britanijos ginkluotosios pajėgos nebūtų nei patikimos nei svarios Šiaurės ir Baltijos bloko gynybos kontekse. 

 

Šiaurės ir Baltijos šalių sandėrio siekiant

E. Lucas siūlo nedelsiant pradėti ir praktiškai stiprinti bei plėsti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą iš didėjančio naudingumo mažesniuose reikaluose ir paliekant tolimų ir daugiau painesnių bei teoretinių klausimų sprendimus vėlesniam laikui.  Jis skatina bendravimo plėtimą sirtyse kuriose randami visus liečiantieji panašūs rūpesčiai kaip energetika, ekologija, Baltijos jūros tarša, sveikata, teisėsauga, terorizmas, migracija, moksliniai ryšiai, ekonominė veikla, turizmas ir kitos sritys.  Tuo būtų padidinamas vieni kitų pažinimas ir pasitikėjimas, bei patvirtinimas jog šis regijonas moka ne tik sugyventi bet yra ir saugumo užtikrinimo pavyzdys visam pasauliui. 

 

Deja, kaip pastebi Alf Vanags savo AABS paskelbtoje studijoje „Economic Integration and Cohesion in the Baltic Sea Region“, didžiuliai skirtumai tarpe šių dvejų blokų dar labiau sukomplikuojami skirtumu tarpe pačių Baltijos valstybių. Jo analizė parodė, kad:

Baltijos valstybės valdytos komunizmo eroje dar ir po dvidešimt metų yra žymiai skurdesnės nei Skandinavijos kraštai ir daug labiau paveiktos ekonominės krizes;

Dideli kultūriniai, politiniai  ir visuomeninės brandos skirtumai egzistuoja tarpe šių dvejų blokų;

žiūrint iš Baltijos kraštų pusės, juntamas nepasitenkinimas, kad Baltijos kraštų integracinė agenda yra tvarkoma pagal turtingųjų kraštų poreikius;

Nėra bendros vizijos požiūriui į Rusiją;

Nėra institucijų arba jos labai silpnos, dirbančių produktyvios integracijos kryptimi.

Jo išvada: tarp šių blokų yra gana gili asimetrija ir labai riboti bendri interesai išskyrus visus apjungiančią Baltijos jūrą ir jos ekologiją. 

 

Tačiau net ir didelių skirtumų akivaizdoje, Švedija ir kiti Skandinavijos krastai supranta, jog konflikto kaimynystėje atveju nepavyks likti nuošalyje, reikės veikti kartu,  Tam aišku reikia ruoštis. Pirmiausia-bendro planavimo, operaciniame, valdymo ir vadovavimo koordinavimo lygmenyse, ir po to pratybų su visomis ginkluotės ir pajėgų rūšimis kartu su NATO ir Baltijos šalimis. Tai jau prasidėjo iki tam tikro laipsnio, bet dar reikalingos labai intensyvios plėtotės. Tai būtina, nes popierinės solidarumo deklaracijos neturi patikimumo, jei nėra bendrų pratybų, bendro planavimo, pareiškė Švedijos delegacijos narys pulkininkas Bo Hugemark.

 

Tačiau dar svarbiau yra gauti platų visų kraštų visuomenių pritarimą.  Vienintelis kelias yra - supažindinti visuomenes kam to reikia, kad jos būtų pasirengusios pritarti tokiam pasirinkimui, o politikai būtų linkę daryti atitinkamus sprendimus. Pasirengimas ir politinė parama eina kartu.  E.Lucas pastebi,kad reikalinga sutelkti dėmesį ne į didelius teoretinius laimėjimus, bet bandant atsiekti fragmentišką, praktišką pažangą, pradedant nuo mažiausiai prieštaringų elementų ir taupyti ateičiai sudėtingiausius, kai jie atrodys mažiau pavojingi.

 

Sąveika tarpe mažų Baltijos šalių ir didesnio Skandinavijos bloko galima ir daugybėje gynybos sričių kaip pvz. viešųjų pirkimų bendrinimas, keitimasis įvairia informacija, žvalgybos bendradarbiavimas, jūrų ir oro erdvės stebėjimas, skubios pagalbos/gelbėjimo operacijų planavimas, ir pan.  Nors Švedija ir Suomija nėra NATO nariai, jų bendradariavimas galimas ribotai dalyvaujant NATO pratybose Baltijos jūros regijone, Baltijos kraštų oro misijose, stichijų atvejais, humanitariniuose projektuose.  Iš kitos pusės, Baltijos šalys galėtų būti kviečiamos aktyvesnio vaidmens Norvegijos ruošiamose kasmetinėse „Cold Response“ ir kitose Šiaurės kraštų gynybinėse pratybose. Bendradarbiaujant įvairiuose projektuose kariškiai ir pareigūnai iš įvairių šalių turėtų progą vieni kitus artimai pažinti, sukurti pasitikėjimą, pasinaudoti jų sąveikos nauda, ir iškilus problemoms padedant vieni kitiems jas lengviau pašalinti.  Tai žingsniai kurie padės suvesti Šiaurės penketuką ir Baltijos kraštus į bendrą apsaugos bloką.

 

Kita vertus, pažymėjo generolas Neternieks, skandinavai netemps paskui save Baltijos kraštus. Baltijos kraštai turi juos pasivyti tapti lygiaverčiais bendradarbiais bent jau politiniu požiūriu ir finansiniu prisidejimu gynybai, nes ekonomiškame lygyje pasivyti bus kur kas sunkiau. Tik būdami lygiaverčiais bus galima sekmingai derinti pozicijas.

 

Ir kas toliau?

Euro krizė parodė, jog bendradarbiavimas ES viduje ir susiorganizavimas apsiginti nėra labai gerai organizuotas.  Europai nesugebant pakankamai finansuoti NATO gynybinius poreikius ir JAV nukreipiant savo dėmesį ir jėgas į Aziją, nėra jokios garantijos, kad Rusija nebandys pasinaudoti proga susigrąžinti prarastas SSSR teritorijas, ypatingai gynybai daugiau pažeidžiamose vietovėse, kurios didžiosioms ES valstybėms turi mažai reikšmės. Pirmoji, labiausiai pažeidžiamoji grupė yra laisvosios Kaukazo valstybės ir Ukraina, antroje grupėje yra Baltijos valstybės ir trečioje buve satelitai.  žinoma, tai daug priklausys kaip greitai Rusija galės modernizuoti savo karines pajėgas ir atstatyti jų smogiamąji potencialą, kaip seksis pasikasti po numatytų valstybių gyventojų pasitikėjimu ir jų valstybiniu susipratimu, ir nuo pačios Europos didžiųjų valstybių noro plėsti Europos Sąjungos konceptą.  Pirmąjį šūvį link Kaukazo Rusija jau paleido sekmingai įtakojant Gruzijos balsuotojus spalio 2 išrinkti jai palankų parlamentą, kuris kai kurių politologų manymu yra pradminis žingsnis link Gruzijos neutralizavimo į Ukrainos tipo Rusijos politinei ir ekonominiai krypčiai palankią valstybę.  Tik pora savaičių vėliau, glaudaus bendradarbiavimo sutarimus Rusijos ir Armėnijos prezidentai atsiekė šių metų spalio men 13 d. Jeravane įvykusiame forume, tarp kurių buvo užtikrintas Rusijos karinių pajėgų buvimas Armėnijoje “apsaugoti” jos teritorija.  Lietuvoje įvykę rinkimai spalio 14 parodė ir šios šalies galimą politinės krypties palaipsnį keitimą.  Rusijos įtakojimą į Lietuvos seimo rinkimus lyg ir patvirtino naujienų agentūra "Ria Novosti" paskelbusi V.Dubnovo straipsnį "Viktoras Uspaskichas. Mūsų žmogus Lietuvoje", kuriame pasakojama apie Darbo partijos pirmavimą seimo rinkimuose, jos lyderio ryšius su Rusijos dujų milžinu "Gazprom", ir kad prezidentė Grybauskaitė gali būti priversta leisti jam formuoti Lietuvos vyriausybę.  O Uspackichas, lyg Graikijos mitologijoje sirenos dainomis vilioja gyventojus pažadais beveik padvigubinti minimalų algos lygį, pakelti ekonominį gerbūvį, ir panaikinti bedarbę.  Kad tai gali nuvesti skolose paskendusią Lietuvą į visišką ekonominę bei socialinę suirutę ir taip pastumėti ją į Rusijos glėbį, net neužsimenama.  Ar 2012 m. išrinktas seimas sugebės atsispirti šios Mūzos į pražūtį vedančiomis melodijomis ir išlaikys audringoje jūroje savo valstybės laivo vairą plaukti šiaurės vakarų nepriklausomybės išsaugojimo kryptimi, parodys netolima ateitis.

 

Dr. Stasys Bačkaitis, P.E, CPSM

Central and Eastern European Coalition Tarybos narys

ALT atstovas Washington’e