Klausimas, ar universitetas išliks XXI amžiuje kaip atpažįstama klasikinė edukacijos ir mokslo institucija, šiandien anaiptol nebeatrodo nei naivus, nei nekorektiškai suformuluotas. Manau, kad stebint tai, kas šiuo metu vyksta Europoje ir ypač Didžiojoje Britanijoje, galima drąsiai svarstyti ateities intelektualines strategijas. Ką darome? Stebime lėtą universiteto mirtį ar kuriame kažkokias alternatyvas, kurios būtų tvaresnės nei politikų kadencijos parlamentuose ir vyriausybėse?

Reikalas paprastas, kurį nusakyti norisi paprasta kalba ir nesudėtingu žodynu. Visą didžiąją universitetų transformaciją pradėjo Margaret Thatcher, iš esmės suardžiusi senąją britų akademinę sistemą. Kaip ir reikėjo tikėtis, prieš jos reformą daugmaž atsilaikė ir išliko tik patys geriausi universitetai (nors kai kurie keisti pokyčiai įvyko net ir juose). Uoliausiai puolė keistis mažiausiai saugiai jautęsi – kitaip tariant, antrojo ir dar tolimesnių ešelonų – universitetai.

Keisčiausias yra šito proceso importas Europoje. Daug metų mano gerai pažįstama Suomijos akademinė sistema kėlė baltą pavydą kolegoms iš kitų Europos šalių, o šiandien viskas apsivertė taip, kad Suomija įsileido amerikietiško ir britiško modelių mišinį, kurio esmė ta pati – gauk pinigų pats, be valstybės ir paties universiteto.

Faktas, kurį šiandien pripažįsta akademinio gyvenimo pokyčių stebėtojai ir analitikai JAV bei Didžiojoje Britanijoje, yra toks, kad kas JAV egzistuoja kaip Ivy lygos universitetų ir garsiųjų Kalifornijos universitetų vidinis valdymo modelis, nieko bendra niekada neturėjęs su jokiomis valstybinėmis strategijomis, Europoje tapo valstybės iš viršaus nuleista naująja valdymo politika. Tai, kas įvyko – tai laisvės ir konkurencijos vardu kalbančių, bet jas kasdien sparčiai naikinančių biurokratų revoliucija.

Mėgdžiodami JAV privačius universitetus ir ypač verslo mokyklas, Didžiosios Britanijos ir kontinentinės Europos biurokratai bei politikai perėmė viską – orvelišką naujakalbę primenantį vadybininkų žargoną, universiteto valdymą pagal verslo korporacijos modelį, o liūdniausia – greitų rezultatų ir pasiekimų logiką. Iš esmės į lėtą minties, kūrybos ir egzistencijos logiką orientuotas (ir per daugelį amžių jai ištikimybę išlaikęs) universitetas šiandien prievartaujamas veikti kaip kontora, žaibiškai reaguojanti į rinkos svyravimus, viešosios nuomonės kismą ir politinę konjunktūrą. Tai – kaina, kurią mokame už masinę aukštąją edukaciją masinėje demokratijoje ir masinėje visuomenėje.

Greito vartojimo ir reagavimo logika gal ir leido formuoti industrinės eros gamyklų, fabrikų, įmonių ir verslo darinių efektyvumo kriterijus. Bet perkelta į postindustrinės ir informacijos eros mokslo ir tyrimų institucijas bei universitetus, ji tampa pamėkliška ir absurdiška. Galima greitai pasiekti rezultatą nesudėtingose sistemose arba veikiant populiariame ir švietėjiškame lygyje. Bet ne technologijos ar populiarios teorijų adaptacijos. O didysis mokslas, fundamentiniai projektai ir idėjų bei minties pasaulį keičiantys humanitariniai ir socialiniai mokslai iš esmės negali būti greiti ir skirti greitam vartojimui todėl, kad jų esmė slypi minties mokyklose ir savęs koregavime.

Prisimenu istoriją, kuri gerai atveria šitą makabrišką išsityčiojimą iš visko, kas dar palyginti neseniai simbolizavo Europos vertybes ir jos didžiąją kultūrą. Mano kolega Talino universitete gan netikėtai patyrė rimtų problemų, nes šalies švietimo ministerija (neretai estų akademikų ironiškai vadinama Tartu universiteto viešosios politikos departamentu) suabejojo, ar jis vertas profesoriaus vardo. Mat šis Renesanso kultūros žinovas ir italų literatūros tyrinėtojas per mažai parašė – kolegos turėjo parengę šūsnis straipsnių ir konferencijų pranešimų, o jis prieš juos atrodė menkai rašantis ir kuriantis.

Daug ir atkakliai teko padirbėti Talino universiteto profesūrai, kol ji įrodė, kad tuo metu, kai dalis kolegų važinėjo po konferencijas ir skelbė greitai parašytus tekstus arba be jokios solidesnės dokumentacijos ir referencijų parengtus straipsnius, minėtasis Renesanso tyrinėtojas parengė naujo estiško Dantės Dieviškosios komedijos leidimo komentarus. Ar gali būti didesnė humanitaro (ir dar klasikinių studijų atstovo!) svajonė už Dantės, Petrarkos ar Shakespeare’o kūrinių komentarų bei įvadų parengimą? Paaiškinkite šitą ministerijos biurokratui, kuris suskaičiavo darbus ir taškus. Dantė nuo šiol – ne argumentas.

Spėju, kad nesunaikinta, nedeformuota, neluoša ir nenumarinta humanistika per artimiausius dešimtmečius apskritai išliks tik elitiniuose Europos ir JAV universitetuose. Visi kiti akademinio Junk Food kūrėjai ir vartotojai ją paaukos paklausių – t. y. verslo, vadybos, ekonomikos, teisės, politikos mokslų, socialinės rūpybos ir slaugos – programų vardan.

Tad kaip viltis lieka tik Ivy lyga, elitiniai Kalifornijos universitetai ir geriausiu atveju gal apie penkiasdešimt stipriausių Europos universitetų, kurie išlaiko Slow Food minties ir kūrybos logiką. Visi kiti jau seniai perėjo į Junk Food. Greitojo maisto vertė gurmanui taip gerai žinoma, kad jis geriau sutiktų badmiriauti, bet ne apgaudinėti save jo siūlomu racionu. Jau geriau vartoti mažai, bet tikrus dalykus, kurių kilmę, vertę ir pagaminimo vietą žinai – tai ir yra Giacomo Moioli sukurto Slow Food International sąjūdžio esmė.

Universitetų kapitalizacija ir de facto libertarinis jų vystymo modelis, iš viršaus nuleidžiamas valstybinės biurokratijos, yra tikras groteskas, kuris niekada nesisapnavo didiesiems liberalams – visų pirma, liberaliems ekonomistams ir politikos mąstytojams. Tai akademinis kapitalizmas be laisvės, technokratų ir biurokratų tironijos atmaina, vykdoma laisvės ir pažangos vardu. Sykiu ir technokratinis laisvosios rinkos muliažas bei simuliakras, kuriame konkurencija fabrikuojama iš taip tendencingai atrenkamų kriterijų, kad joje garantuotai laimėtų iš anksto favorizuojamos savos institucijos.

Aš anaiptol ne prieš rinką ir verslą, juolab, mano minėti Ivy lygos universitetai yra būtent privatūs universitetai, toli pranokę viešuosius ir valstybinius. Pats dirbau privačiame ir gerą vardą turinčiame Dickinsono koledže JAV. Bet aš esu už rinką, gimstančią iš laisvės ir alternatyvų, o ne iš komandinės-administracinės sistemos, kuri ją nuleidžia kaip iš tikrųjų konkuruojančių minties ir valdymo modelių atmetimą per biurokratinę prievartą.

Lygiai kaip esu už tvirtą mokslo ir verslo sąjungą, bet tada, kai verslas yra intelektualus, o ne trogloditiško lygio, ir kai jį būtent todėl domina visų pirma kūrybos ir laisvos minties projektai, o ne mokslo darbuotojo išprievartavimas paverčiant jį paraiškų rašymo specialistu ir buhalteriu. Elitinis verslas siekia elitinio mokslo ir akademinės terpės. Iš žemo lygio partnerių aukšto lygio aljansai negimsta.

Verta susimąstyti apie akademinį kapitalizmą, sklindantį privaloma tvarka per biurokratinį valdymą ir universitetų autonomijos bei akademinės laisvės naikinimą – jei tokius dalykus girdėtum apie Kiniją, Singapūrą ir Rusiją, nenustebtum. Bet Europoje tai kelia siaubą. Beje, ši logika nėra atsitiktinė – technokratija šiandien demokratijai graso nė kiek ne mažiau nei Kinijos ar Rusijos tipo valstybės, kuriose politinė tironija žengia koja kojon su laisvosios rinkos ideologija, selektyvia jos praktinių elementų atranka ir endemine valstybine korupcija.

Kas yra akademinė laisvė biurokratijai ir simbiozės ryšį su ja kuriančiai politinei klasei? Ne daugiau nei technologijų ir jomis pagrįstų privalomų akademinės veiklos ataskaitų įdiegimo (kitaip tariant, socialinės kontrolės stiprinimo) ir pinigų paskirstymo bei įsisavinimo barjeras. Nevaldomus ir niekam netarnaujančius akademikus bei tyrinėtojus, pasirodo, todėl ir verta laikyti nežinomybėje, įtampoje ir baimėje, kad jie suprastų, kas yra padėties šeimininkas, ir atidirbtų už savo universitetui, programai ar katedrai gautą malonę ir beneficiją. Jie tada greitai virsta vasalais ir pažais, užmiršę visą laisvės ir autonomijos retoriką.

Kad ir kaip būtų, ši logika yra be galo sekli. JAV nevalstybinis universitetų valdymo modelis veikė ir tebeveikia ne tik todėl, kad JAV mecenavimo ir labdaros tradicijos yra nepalyginamai gilesnės nei Europoje, bet ir todėl, kad ten iš tikrųjų egzistuoja gilus socialinių partnerių ir donorų įsipareigojimas savo universitetams, o ne jų vertikalus naudojimas tam, kad daugiau galių gautų valstybinė biurokratija ir politikai.

JAV koledžo ir universiteto the Board of Trustees yra kažkas fundamentaliai skirtinga nuo tokių universitetų tarybų, kokios formuojamos Lietuvoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Ten veikia atsakomybės ir ilgalaikio įsipareigojimo etika, o ne ad hoc lygio kolektyvų formavimas siekiant vieno administratoriaus pakeitimo kitu (arba sąmoningai paliekant senąjį).

Pirmoji grėsmė Europai ir sykiu Lietuvai bus ta, kad daugelyje menkos politinės klasės ir seklios demokratinės tradicijos šalių akademinės laisvės ir universitetų autonomijos sunaikinimas neišvengiamai deformuos ir pačią politiką (net ir Italijoje, Bolonijos universiteto tėvynėje, oficialiai nebekalbama apie universitetų autonomiją – ką tada kalbėti apie šalis, kurių politikams minties laisvė egzistuoja tik tol, kol jiems sakoma tai, ką jie nori girdėti). Tad politikai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi.

Iš kokių resursų atnaujinti politinį gyvenimą, sukurti visavertę politinę klasę ir kaip ugdyti viešas figūras, jei nebelieka laisvės salelių, kuriose vertybe būtų laikomas ne greitas atsakymas į sudėtingą klausimą, o kūrybinės ir diskusinės įtampos išlaikymas dešimtmečius būtent tam, kad kitos kartos gautų tą atsakymą? Jei žinome, kad iš 25 Didžiosios Britanijos premjerų daugiau nei pusė (13) buvo parengti Christ Church koledže Oksforde, nejaugi neaišku, kad taip įvyko būtent todėl, kad britų politikai ir valstybė niekada nesiryžo brautis į Christ Church erdvę? Ji buvo ir tebelieka jiems reikalinga kaip jų pačių formavimosi terpė, o ne kaip trumpalaikės naudos instrumentas.

Ir apskritai kaip formuoti europietiškas intelektualų ir politikų klases, jei jie taip niekada ir nepatirs, ką reiškia nesuvulgarintas, nesupragmatintas ir nesuintrumentintas universitetas? Iš kur laisvo ir niekam nepataikaujančio profesoriaus ir pauca paucis (lot. k. nedaug nedaugeliui) principu besivadovaujančio tyrinėtojo nematęs studentas ar apskritai jaunas žmogus turi mokytis minties laisvės ir intelektualinio orumo?

Lieka viltis, kad Europos universitetai istorijoje ne kartą pergyveno politines institucijas ir galios centrus, sykiu ir valstybes. Vilkimės, kad pergyvens ir ateityje, nors gali patirti Pyro pergalę ir gerokai patys subarbarėti moderniosios barbarybės eroje. Šiandien valstybės ir biurokratija savaip reformuoja (arba tiesiog sąmoningai deformuoja) universitetus. Nieko, kai galutinai atsiliksime nuo JAV ir naujųjų Azijos mokslo centrų, grįšime prie mokslo ir edukacijos, o ne paslaugų teikimo ir greitos diplomų tiekimo valstybės pareigūnams industrijos.

Lietuva – viso labo grėsmingos europinės tendencijos gabalėlis ir atspindys. Problema tik ta, kad Italija ir Anglija dėl savo intelektualinių tradicijų gilumo ir atsparumo barbarės daug ilgiau ir mažiau nei mes.