„Jeigu susvetimėjimą ir abejingumą pakeis bendruomeniškumas ir noras padėti šalia esančiam, greičiau sukursime geresnę Lietuvą“, – taip Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ragino valdžią imti pavyzdį iš bendruomenių.

Apie mūsų visuomenės bendruomeniškumą ir bendruomenes, artėjančius savivaldybių rinkimus, savivaldos galią, jos įtaką demokratijai VŽ „Savaitgalis“ kalbėjosi su politologu, istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Antanu Kulakausku, Mykolo Romerio universiteto profesoriumi, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Energetinio saugumo tyrimų centro moksliniu bendradarbiu.

Jo įsitikinimu, vietos bendruomenės turėtų būti pirminis ir pagrindinis savivaldos elementas.

„Bendruomenės neturėtų spręsti visų vietos klausimų, tačiau be jų savivalda negalėtų spręsti joms rūpimų reikalų – vietą, kur statyti šiukšlyną ar nuotekų valymo įrengimus, reikėtų derinti su bendruomenėmis, o ne nuleisti sprendimus žmonėms iš viršaus“, – kalba politologas.

Būtent nuo vietos valdžios priklauso daugelis mūsų kasdienio gyvenimo dalykų – taisomos gatvės, valomas sniegas ir t. t., tačiau susidaro įspūdis, kad savivaldybių rinkimai yra savotiškai nuvertini – nei kandidatai kruopščiai programas rengia, nei rinkėjai jomis labai domisi.

Taip yra todėl, kad Lietuvoje kol kas neatsiradęs supratimas, kuo savivalda skiriasi nuo kitų valdžios šakų. Mūsiškę savivaldą galima vadinti vietvalda – žodis gal ir ne visai tinkamas, mat tai nuoroda į sovietiniais laikais „centro“ skiriamą vietos valdžią, kuri nebuvo savarankiška, bet žmonės ją vertina lygiai taip pat – nesvarbu, kad vyksta rinkimai, juose renkama kažkokia žemesnio rango valdžia, kuri, jų supratimu, kaip ir prie sovietų vykdo aukštesniosios nurodymus. Taip nėra, bet žmonių mentalitetas šia prasme nepasikeitė, todėl niekas labai rimtai į tą valdžią ir nežiūri.

Kita vertus, neretai ir patys merai lepteli, kad savivaldoje politikos nėra, yra tik ūkio reikalų tvarkymas. Tarsi ūkio tvarkymas, sprendimų priėmimas – ne politika, ypač dabar, kai trūksta pinigų. O juk politika – tai ir yra tie svarstymai, ką darysime pirma, o ką paskui, ko mums reikia, kokie mūsų prioritetai. Demokratinėje santvarkoje ieškoma konsensuso, taigi bendraujant su žmonėmis savivaldai ir derėtų išsiaiškinti, kam pritaria ta dauguma. Bet mūsiškiai politikai šito nedaro, o ir mažuma žmonių iš jų to reikalauja.

Savivaldos esmė yra bendruomenės valdžia, taigi bendruomenės ir turėtų būti tos valdžios fundamentas, pagrindas. Negali valdžioje būti tik tiesioginiai bendruomenių atstovai, bet nuo jų turėtų prasidėti visa piramidė. Pusę žingsnio tokios sistemos link mūsų valdžia žengė pataisydama Vietos savivaldos įstatymą ir įvesdama seniūnaičio – gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovo – institutą. Tik bėda ta, kad po ilgų Seimo svarstymų tas seniūnaitis liko, kaip sakoma, nei žuvis, nei mėsa. Renka jį bendruomenė – iš pasisiūliusių ar seniūno pasiūlytų kandidatų, dirba jis visuomeniniais pagrindais, bet iš esmės negali daryti nieko, tik šio bei to prašinėti seniūno.

O ir pavadinimas – seniūnaitis – esą mažesnis seniūnas. Bet reikalas tas, kad seniūnas nėra bendruomenės atstovas, jis yra savivaldybės skirtas administratorius. Ši sistema galėtų veikti, bet tuomet reikėtų keisti arba seniūno, arba seniūnaičio statusą, nes seniūnas – tai vykdomosios valdžios atstovas apibrėžtoje savivaldybės teritorijos dalyje. Norvegijoje vykdomosios valdžios postams užimti neretai skelbiami konkursai ir samdomi žmonės iš šalies, tai turi būti vadybininkų vadybininkas, ne šiaip geras žmogus. Atstovai reikalingi politiniams sprendimams priimti, o ne konkretiems darbams dirbti. Taigi reikia apsispręsti, kas tas seniūnaitis.

Kaip ir prieš ankstesnius savivaldos rinkimus šiemet spėjama, kad rinkėjų aktyvumas juose bus menkas. Paskui, matyt, kaip ir ankstesniais metais, svarstysime apie visuomenės nusivylimą valdžia, nepasitikėjimą politine sistema, pilietinį nebrandumą ir t. t.

Mažėjantis rinkėjų aktyvumas nėra tik mūsų visuomenės problema, tai – pasaulinė tendencija. Daugumoje politologijos veikalų sakoma, kad tai žymi dabartinės atstovaujamosios demokratijos krizę. Tam yra nemažai priežasčių, viena iš jų – visuomenė dabar daug labiau informuota, o tai reiškia – daug mažiau pasitikinti. Nepasakysi, kad valdžia šiais laikais smarkiai blogesnė nei prieš 30 metų, tiesiog apie valdininkų juodus darbelius pateikiama daugiau informacijos. Jeigu seniau apie tai niekas nešnekėjo, nereiškia, kad valdininkų moralė buvo aukštesnė.

Kai kurie žmonės Smetonos laikus prisimena, pasakoja, kaip esą teisingai buvo žemė dalijama. Deja, korupcijos ir tada būta. Žinoma, mastai buvo mažesni, nes valstybinio turto nebuvo, reikėjo tik privatų perdalyti, bet ir tuomet geresnius gabaliukus gavo tie, kurie dalijo. Czeslawas Miloszas „Isos slėnyje“ rašo, jog kartais 20 ha miško virsdavo „pieva“ – ką padarysi, kad toje pievoje auga 10 m aukščio sumedėjusi žolė. O miško  „virsmas“ pieva valdininkų surašomuose dokumentuose ir tada nevykdavo be atitinkamo atlygio. Bet anuomet, jei dėl to ir kildavo skandalų, jie dažniausiai likdavo lokalinio masto. Dabar nesvarbu, kuriame kaime kas atsitiko, kas ką pasakė, visa Lietuva tuoj pat gali sužinoti ir ta informacija veikia visus. Tradicinis demokratinis modelis, teoriškai sukonstruotas XIX a., susiduria su visai kitokiais iššūkiais.

Visuomenė pasikeitė, pakito bendravimo modeliai, pasikeitė lūkesčiai, globalizacijos sąlygomis politinės valdžios – tiek nacionalinės (t. y. valstybės), tiek vietos, – galios gerokai sumažėjo. Dabar tradicinės atstovaujamosios demokratijos modelis visur patiria krizę, žmonių nepasitenkinimas jų renkama valdžia didėja ne tik jaunose demokratijose, bet ir Vakaruose. Žinoma, nevienodais mastais.  Dauguma teoretikų kaip išeitį siūlo stiprinti vadinamąją dalyvaujamąją demokratiją, t. y. kad daugumą liečiantys politiniai sprendimai būtų apsvarstyti su visuomene.

Bet žodis „visuomenė“ yra anoniminis, jį galima vartoti pačia bendriausia prasme. Tad ką tuomet reiškia „apsvarstyti su visuomene“, jeigu ji neorganizuota ir nestruktūruota, kas tada yra jos atstovai, kai kiekvienas gali reikšti nuomonę ir reikalauja jos paisyti?

Ir čia greičiausiai vėl reikėtų atsigręžti į bendruomenes?

Mano supratimu, būtent savivalda yra ta grandis, nuo kurios gali prasidėti esminis demokratijos atsinaujinimo, jos stiprėjimo procesas – Lietuvoje reikėtų integruoti bendruomenes į savivaldos veiklą, suteikti joms politinės galios. Bendruomenių šalyje susikūrė daug, tiesa, dauguma jų nėra visai tokios, kokių reikėtų savivaldai. Tai  aktyvesnių žmonių grupelės, kurias ir savivaldybės neretai nukreipia užsiimti tomis „laisvalaikio“ veiklomis, kurioms pati valdžia neturi nei laiko, nei noro, nei pinigų – tarkime, leidžia apsitvarkyti senuose kultūros rūmuose, ten rengti festivalius ir šiaip ką nors veikti. Taip, tokia veikla vienija bendruomenę, bet jei vietos bendruomenės funkcijos apsiriboja tik tuo, ji netaps pagrindiniu savivaldos elementu.

Atsiranda aktyvesnių, dėl tam tikrų sprendimų protestuojančių bendruomenių, ginančių savo nuomonę, bet jei jų ginčai patektų į teismą, kiltų labai paprastas klausimas – kas yra ta bendruomenė, ar rinko ją vietovės gyventojai, ar ta iniciatyvių žmonių grupė, pasiskelbusi ar net įsiregistravusi vietos bendruomene, gali teisėtai, tiksliau, legitymiai, atstovauti visų tos gyvenamosios vietovės žmonių interesams, kalbėti jų vardu ? Greičiausiai ne, jie patys susirinko ir save pasiskyrė. Bendruomenių veikla turėtų būti reglamentuota, reikėtų numatyti ir valdžios atsakomybę. Nes dabar vietos bendruomenės veikia maždaug taip, kaip Sajūdžio rėmimo grupės – t. y. aktyvistai, kalbantys už visus gyventojus. Jų rinkimų nėra, o ir šitame lygmenyje jie turėtų būti. Įgaliotieji asmenys tuomet gautų legitimumą veikti bendruomenės vardu.

Dar viena mūsų savivaldos problema – Lietuvoje labai didelės savivaldybės. Pagal vidutinį gyventojų skaičių jos pačios didžiausios Europos Sąjungoje: ES savivaldybės vidurkis – maždaug 15.000 gyventojų, Lietuvos – 60.000. Mes unikalūs ir dar vienu aspektu: nėra ES kitos šalies, kurioje savivalda būtų tik vieno lygmens, t. y. savivaldybė ir nacionalinė valdžia. Kažin ar pavyktų dabartines mūsų seniūnijas paversti pirmojo lygio savivalda, kaip kad yra daugumoje šalių, nes, pvz., kai kuriose kaimo vietovėse seniūnijos yra per mažos, kad galėtų funkcionuoti, – ten paprasčiausiai neliko minimaliai kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų dirbti tam tikrose tarnybose, ypač dabar, kai tokia didelė emigracija.

Taigi pirmasis savivaldos lygmuo mūsų šalyje turėtų apimti stambesnius teritorinius vienetus, bet iš esmės reikėtų, kad jis apskritai būtų, kad į politinių sprendimų priėmimo mechanizmą būtų įvesta daugiau papildomų grandžių. Tada žmonėms ir atsirastų tas dalyvavimo jausmas, supratimas, kad ir jų nuomonės paisoma. Diskutuojant, klausiant ir bendruomenių nuomonės, sprendimų priėmimas užtruktų gal ir ilgiau, bet jie būtų politiškai tvaresni ir galiausiai atsirastų pasitikėjimas ir bendruomeniškumu, ir valdžia.

Kai kas prieštarautų, rodytų, kad yra juk Londono meras ir kokio dydžio tai miestas. Bet Londono meras yra trečio savivaldos lygmens atstovas – yra Vakarų, yra Rytų Londonas, su savo merijomis, kurios suskirstytos į komunas, o šios irgi turi renkamą valdžią, tarybas, vykdomąją valdžią, visų lygmenų atstovai turi aiškiai apibrėžtas  funkcijas. Londono meras sprendžia strateginius miesto klausimus, jis neatsakinėja į močiutės priekaištus dėl kelias savaites iš jos kiemo neišvežtų šiukšlių. Vilnius – ne pats mažiausias miestas ir kai jo meras žada pasirūpinti kažkokiame kieme stovinčia šiukšlių dėže – tai netvarka, merui reikėtų užsiimti rimtesniais reikalais. Kai funkcijų, pareigų yra milijonas, meras ir savivaldybės taryba lyg ir rūpinasi viskuo, galiausiai jie atsako už tai, už ką nori.

Blogai yra tai, kad pas mus neatsiranda sveiko, praktinio proto svarstant politinius klausimus. Prieš rinkimus dažniausiai pučiama migla – padarysim viena, kita, trečiu rūpinsimės, jeigu turėsime daugumą. Iš anksto galima sakyti, kad, išskyrus retus atvejus, nė vienoje savivaldybėje nė viena partija daugumos nesurinks, taigi jau dabar politikai turi puikų pasiteisinimą prieš kitus rinkimus – neįvykdėme, nes reikėjo derinti su koalicijos partneriais, nusileisti. Rimtai vertinant rinkimų programas, reikėtų žiūrėti, ką partija darys, su kuo dirbs, ko atsisakys nesurinkusi daugumos.

Kokia jūsų nuomonė apie alternatyva partijoms besiskelbiančius visuomeninius judėjimus, jų narių, kaip savarankiškų kandidatų, dalyvavimą savivaldos rinkimuose?

Tai tik praktinis reikalas. Visuomenės nusivylimas partijomis yra didžiulis, jos kaltinamos dėl daugybės dalykų. Bet kad be partijų gali veikti atstovaujamoji demokratija – tai absoliuti iliuzija. Koks skirtumas, kaip atstovas bus išrinktas – pagal partijos sąrašą ar kandidatavęs savarankiškai, vienas jis nei Seime, nei savivaldybės taryboje nieko nenuveiks. Turės jungtis į grupuotes, prie partijų – juk neįmanoma kitaip sudaryti daugumos.

Partijos turi savo sąrašus, programas, įstatus, tad teoriškai lengviau atsekti, kur, kaip, dėl ko jos narys paslydo, ko nesilaikė, be to, ir partija gali jo nebeišrinkti pirmininku, ar rinkimų sąraše įrašyti gerokai žemiau. Kai veikia pavienių asmenų grupė, kaip ir su kuo jie susitarę, yra tik jų pačių reikalas, niekam jie už tos grupuotės, koalicijos ribų neatsiskaito. Kitaip tariant, prisikabinti, kad toks asmuo kažką politiškai padarė ne taip, nėra dėl ko – žinoma, jeigu tai ne valstybės įstatymų pažeidimas. Taigi savivaliavimui galimybės dar didesnės.

Nesu kategoriškai prieš, kad visuomeninių judėjimų nariai, kaip savarankiški kandidatai, ar jų koalicijos dalyvautų rinkimuose. Manau, reikia vienų ar poros tokių rinkimų, kad išsisklaidytų žmonių iliuzijos, nes tikinčių jais yra. O gudresni politikai tai pajuto – Artūras Zuokas pirmas suprato, kad gana su partijomis žaisti, reikia naują arklį balnoti. Iš liberalcentristų kuinas beliko, su juo toli nenujosi, o su šituo – galbūt. Tik vargu, ar p. Zuokas politikoje veiks kitaip nei iki šiol. Bet šiuo atveju problema ne p.  Zuokas – jis bent sumanymų turi nors vežimu vežk, o nepakankamas mūsų visuomenės politinės kultūros lygis, menkas demokratinio politikos organizavimo proceso supratimas.

Ši nauja rinkimų organizavimo forma visuomenės atstovavimo, politinių sprendimų kokybei įtakos kažin ar turės. Žinoma, gali atsirasti naujų veidų politikoje, bet, pvz., Vilniuje, jei prieš rinkimus tie veidai nėra daugumai žinomi, tai ką nors pasiekti jie turi mažai šansų.

Kalbant apie pažįstamus veidus, pramogų žvaigždės, žinomi žmonės politikoje – kas tai, naujieji politikai?

Tai iškrypusio demokratinio proceso rezultatas. Šiuolaikinės politikos konkurencinėje kovoje laimi žinomesnis už kitus, nes į skelbiamus politinės programos dalykus dauguma rinkėjų nekreipia dėmesio. Tad ir rikiuojasi sąrašuose garsenybės, net nesvarbu, ar turi jos ką nors bendra su politika, ar ne. Be to, ir žmonės į politiką žiūri tik kaip į valdžią, bet ne politiką, t. y. bendrų reikalų svarstymą, – juk pats žodis  „politika“ yra nuo žodžio  „polis“, kuris ir reiškia bendruomenę. Pas mus politikai – tai tie, kurie skirsto pinigus, tokie potencialūs administratoriai ir ne daugiau.

Šią savaitę Pilietinės visuomenės institutas paskelbė 2010-ųjų Lietuvos pilietinės galios indeksą, kuris, anot tyrimo, tebėra menkas – apie 35 balus iš 100 galimų. Ar bendruomeniškumo trūkumą reikėtų sieti su vis neužaugančia pilietine visuomene?

Visaverčio bendruomeniškumo mums trūksta, bet padėtis nėra beviltiška. Tam, kad politiniai mechanizmai veiktų gerai, užtektų 30% gyventojų dalyvavimo – jie eis kaip laikrodis. Sako, visa tauta Sąjūdžio veikloje dalyvavo, bet pabandytų kas nors suskaičiuoti, kiek buvo aktyviųjų, – abejoju, ar jie sudarytų daugiau nei 20%. Dauguma vis dėlto rėmė pasyviai – per televizorių pažiūrėdavo, jei galėdavo, į mitingą nueidavo. Arba 1863 m. sukilimas – irgi vadinamas tautos, nors iš 2 mln. gyventojų jame dalyvavo gal 30.000. Kiti 30.000 rėmė ar simpatizavo, o dar kiti laukė, kas bus.

Iš esmės bendruomeniškumas ir pilietiškumas yra vienas ir tas pats. Bet kalbant apie pilietinį jaunimo ugdymą, vyresnioji karta, nors ir turi daug gerų norų, jį įsivaizduoja kaip propagandos ministeriją – parašysime teisingus vadovėlius ir visi būsime pilietiški. Neveikia tokie mechanizmai. Geresnės propagandos nei sovietiniais laikais nebuvo, bet ir ji veikė tik, sakykime, nemąstančius žmones, o kiti tiesiog kartojo, ką reikėjo, ir jei tik pasitaikydavo proga, taip nesielgdavo.

Pilietiškumo ugdymas – tai praktika. Ir pradedant nuo paprastų pavyzdžių, tarkime, ką gali nuveikti mokykla, kaip mokinių bendruomenė, o ne mokyti vaikus svarstyti valstybės masto problemas. Mano galva, tai profanacija, ugdom ambicingus infantilus, kurie nuomonę turi ir tais klausimais, apie kuriuos net nežino, kad neturi jokio supratimo. Bet išdidžiai sako, kad turi nuomonę ir reikalauja į ją atsižvelgti. Pilna dabar tokių žmonių, kuriems paprasčiausiai trūksta sveiko proto, net ne žinių. Kritiško, praktinio mąstymo reikia ir politikams, ir visuomenei.

***

Interviu spausdindas sausio 28 d. "Verslo žinių" priede "Savaitgalis".