Lietuva jau tokia šalis. Ne tik maža, palyginus su kitomis, bet ir savita daugeliu atžvilgiu. Neretai gebame nustebinti pasaulį. Šį kartą norisi pasidalinti kai kuriomis mintimis apie naujuosius mokslo ir pedagoginių darbuotojų atestavimo nuostatus ir reikalavimus. Pats šio straipsnio pavadinimas kiek pretenzingas. Reikėtų, atrodo, tik džiaugtis, kad kažkas kažkur gausėja. Nes kone kasdien girdime apie „mažėjimą“, „tuštėjimą“ ir panašiai. Vieni „tuštėjimai“ buvo priverstiniai Lietuvai, kurių vargu ar galima buvo išvengti. Gražiai tokią situaciją atskleidė J.Avyžius romane „Sodybų tuštėjimo metas“. Tokių priverstinių, ne nuo mūsų tautos valios priklausančių „tuštėjimų“ buvo ne vienas. Kur kas baisiau, kai šiandieniniai „tuštėjimai“ yra daromi mūsų pačių rankomis, nepagrįstais valdžios sprendimais. Nyksta kaimai, jaunimas bėga iš ten arba į miestus, arba į kitas šalis laimės ieškoti. Ir ne paslaptis, didžioji dalis randa. Bent jau materialine prasme. Nors svetur neretai dirbamas vadinamasis „juodas“ darbas, jis apmokamas kur kas geriau nei Lietuvoje. „Tuštėjimo“ metas neaplenkia ir mokslo pasaulio. Gabus jaunimas ne tik nenoriai renkasi mokslininko, tyrėjo karjerą, bet ir siekia išvykti iš Lietuvos. Garsioji protų nutekėjimo stabdymo programa kol kas atrodo neduoda laukiamų rezultatų. Šiame kontekste vien žodžio „gausėjimas“ paminėjimas automatiškai sukelia teigiamus pojūčius. Todėl norisi aptarti naujuosius nuostatus. Lietuvos mokslo taryba 2009 m. spalio 12 d. priėmė nutarimą Nr. VII-20 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Kaip žinia, minimalūs kvalifikaciniai pareigybių reikalavimai parengti vadovaujantis naujuoju 2009 m. balandžio 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu (Nr. XI-242). Visiškai akivaizdu, kad minėtasis įstatymas yra itin liberalus. Žinoma, kad savaime tai nėra jokia vertybė.