Birželio 27 dieną, trečiadienį, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas svarstė  pasiūlymus, kaip turėtų būti pertvarkomas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF). Apie pertvarkų būtinybę prabilta prieš porą metų, pagausėjus skundų, jog SRTRF esą neracionaliai ir neskaidriai skirsto jam patikėtas valstybės lėšas.

Parama nekomerciniams projektams žiniasklaidoje

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas  buvo įkurtas 1996 m. rugsėjo 2 d. remiantis Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymu.  Jame teigiama, kad SRTRF yra viešoji įstaiga, turinti savo įstatus. Fondo dalininkais gali būti meno kūrėjų asociacijos, viešosios informacijos rengėjų ir kitos organizacijos bei institucijos, formuojančios kultūros ir švietimo politiką, užsimančios kultūrine ar šviečiamąja veikla.

Fondo veiklai vadovauja Taryba, kurią sudaro 11 narių. Tarybą renka visuotinis dalininkų susirinkimas dvejų metų kadencijai. Tas pats asmuo negali būti Tarybos nariu daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Taryba išsirenka pirmininką ir sprendimus dėl konkursų rezultatų priima, remdamasi ekspertų išvadomis.

Fondas konkurso tvarka remia viešosios informacijos rengėjų kultūrinius ir šviečiamuosius projektus pagal 6 programas:  kultūros, meno leidinių; šviečiamojo pobūdžio leidinių; regioninės žiniasklaidos (regionų, vietinių laikraščių, žurnalų ar kitų specialių leidinių, radijo ir televizijos); radijo ir televizijos; internetinės žiniasklaidos (informacinės visuomenės informavimo priemonių); vaikų ir jaunimo kultūrinio švietimo.

Svarbiausiu SRTRF tikslu nuo pat įsteigimo buvo kurti atsvarą žiniasklaidos komercializacijai, remiant tuos projektus, kurie yra reikšmingi visai visuomenei, bet be valstybės paramos negalėtų visavertiškai egzistuoti. Pavyzdžiui, tokie leidiniai, kaip „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, žurnalai „Kultūros barai“, „Naujasis židinys – Aidai“, „Metai“, taip pat ir kultūriniai projektai interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ ar regioninėje žiniasklaidoje sunkiai įsivaizduojami be šio fondo paramos. Kita vertus, kasmet Fondo link lekia daug kritikos strėlių. Nemaža dalis jų susiję su santykinai nedidelėmis Fondo skirstomomis lėšomis, kurių nepakanka paremti visiems pateiktiems projektams. Beje, verta dėmesio tai, kad 1997 metais Fondui buvo pateikti 106 prašymai paremti projektus, o 2011 metais pateiktų projektų skaičius išaugo net penkis kartus – pateikti 520 projektų, iš kurių bent iš dalies paremti 267.

Tiesa, ypač porą pastarųjų metų labai sustiprėjo kritika, jog, skirstant lėšas, Fondo taryba pažeidžia nešališkumo principą, jos sprendimams neretai pritrūksta aiškaus pagrindimo ir skaidrumo. Griežtos kritikos Fondas sulaukė ir dėl to, kad esą taupydamas lėšas, vienu metu apskritai buvo atsisakęs ekpertinio pateiktų projektų vertinimo ir sprendimas, kas turi būti paremta, priklausė tik nuo Tarybos narių simpatijų ar antipatijų. 2011 metais iš Tarybos, protestuodami prieš esą neskaidrią ir šališką jos veiklą bei tuometinio Tarybos pirmininko vadovavimo stilių, atsistatydino dalis jos narių, atsirado trintis tarp Tarybos ir administracijos, taip pat ir Fondo veiklos patikra atskleidė nemažai pažeidimų.

Darbo grupė siūlė ne revoliuciją, bet reformas

Kultūros ministro Arūno Gelūno 2011 metų birželio 20 dienos įsakymu buvo sudaryta speciali darbo grupė, į kurią įėjo Nijolė Laužikienė (darbo grupės vadovė, tuometinė kultūros viceministrė), Laimonas Ubavičius (tuometinis Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vedėjas, darbo grupės vadovės pavaduotojas), Regina Jaskelevičienė (tuometinė Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyriausioji specialistė), Lina Joskaudaitė (Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto biuro patarėja), Rasa Navickienė (Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių asociacijos direktorė), Vaiva Žukienė (Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos prezidentė), Kornelijus Platelis (Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas), Andrius Romanovskis (Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas), Mykolas Karčiauskas (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius), Aistė Žilinskienė (Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė), Audronė Nugaraitė (Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja). Po intensyvių diskusijų buvo parengtas SRTRF pertvarkos projektas, kuris buvo pateiktas svarstyti Seimo Įvietimo, mokslo ir kultūros komitetui dar 2011 metų lapkričio 9 dieną.

Darbo grupė svarstė įvairius SRTRF pertvarkos modelius. Pavyzdžiui, integruoti šį fondą į kuriamą Kultūros tarybą. Tačiau po diskusijų atsisakyta tokios idėjos ir daugiau susitelkta ne į SRTRF  juridinio statuso, pavaldumo keitimą, kiek į taisyklių, kurios darytų fondo veiklą skaidresnę ir apsaugotų nuo galimo jo dalininkų ar tarybos narių piktnaudžiavimo, neobjektyviai vertinant pateiktus projektus, priveligijuojant tuos, kuriuos teikia jų atstovaujama kūrybinė sąjunga.

Darbo grupės parengtame projekte siūloma atsisakyta šiuo metu veikiančios 11 asmenų SRTRF tarybos, kurioje paprastai dominuoja Meno kūrėjų asociacijos atstovai ir apsiriboti direktoriumi bei Valdyba, kurią sudarytų 5 nariai, kurie būtų renkami dalininkų, bet patys negalėtų būti dalininkų atstovaujamų organizacijų vadovai. Valdybos nariu galėtų būti tik žmogus, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą bei ne mažesnę nei 4 metų valdymo ar administrvimo veiklos patirtį visuomenės informavimo srityje. Valdybos narius siūlyta rinkti dvejų metų kadencijai, tas pats asmuo negalėtų būti valdyboje ilgiau nei dvi kadencijas iš eilės.

Taip pat buvo sutarta, kad Valdybos nariai veiks visuomeniniais pagrindais, o jos posėdžiuose SRTRF administracijos direktorius dalyvaus stebėtojo teise.

Pagal šiuo metu galiojančias taisykles nėra numatyta apeliacijos procedūra. Tai kelia tų organizacijų, kurių projektai negauna paramos ar gauna ją mažesnę nei tikėtasi, nepasitenkinimą. Praktiškai nėra jokio mechanizmo, kaip galima ginčyti abejotinus Fondo sprendimus. Todėl darbo grupė pasiūlė, kad Fondo valdyba būtų įpareigota svarstyti tiek viešosios informacijos rengėjų, tiek ekspertų apeliacijas,

Siūlant naująjį SRTRF veiklos modelį, siekta sustiprinti ekspertų reikšmę, kartu griežtinant reikalavimus jų atrankai bei veiklai. Darbo grupės nariai siūlė, kad kiekvienai Fondo remiamai programai dvejiems metams būtų sudaryta 5 ekspertų grupė. Ekspertais negalėtų būti Fondo dalininkų atstovaujamų organizacijų vadovai, turi turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnę kaip 5 metų patirtį visuomenės informavimo srityje.

O gal visgi reikalinga revoliucinė pertvarka?

Seimo komitetas, išnagrinėjęs darbo grupės pateiktas pataisas, paskelbė, kad jos nepanaikina visų abejonių dėl os SRTRF veiklos ir įpareigojo Kultūros ministeriją parengti alternatyvų Fondo veiklos tobulinimo projektą. Ministerijos specialistai parengė Kūrybingos žiniasklaidos rėmimo fondo, kuris perimtų dabartines SRTRF funkcijas, projektą.  Buvo panaudota nemaža dalis tarpinstitucinėje darbo grupėje svarstytų pasiūlymų, tačiau atsirado keletas esminių pakeitimų.

Pirmiausia siūloma keisti Fondo juridinį statusą, iš viešosios įstaigos jį pertvarkant į biudžetinę. Tai reiškia, jog Fondo savininke tampa valstybė, o savininko teises ir pareigas perduoda Kultūros ministerijai.

Taip pat Kūrybingos žiniasklaidos rėmimo fondui vadovautų direktorius, kuris kultūros ministro būtų skiriamas viešojo konkurso būdu trejų metų kadencijai. Šiame pertvarkos variante nebelieka Valdybos, bet siūla steigti Ekspertų tarybą, kurią sudaro 9 nariai, dalis iš jų skiriami tiesiogiai kultūros ministro. Kiekvienas ekspertas, pradėdamas eiti savo pareigas, turėtų pateikti nešališkumo deklaraciją ir pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimą, kurio formas tvirtintų kultūros ministras. Ekspertams taip pat būtų taikomos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos, o už savo veiklą jie gautų atlyginimą.

Būtent šis SRTRF pertvarkymo modelis buvo pristatytas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui birželio 27 dieną, tačiau ir jis nesukėlė Seimo narių entuziazmo, todėl nuspręsta neskubėti rengti teisės aktų pakeitimo, bet rudens sesijos metu surengti viešus klausymus ir tik tada galutinai apsispręsti, kaip turi būti pertvarkoma Fondo veikla.

Žingsnis į priekį ar atgal?

Planai pertvarkyti žiniasklaidai labai svarbų fondą sulaukia skirtingų vertinimų. Teko girdėti tiek entuziastingą pritarimą pertvarkai – esą seniai jau reikėjo radikalių permainų, nes SRTRF yra tapęs „saviškių grupe“, taip pat ir raginimą skambinti pavojaus varpais, esą politikai bando į savo rankas perimti šešiolika metų sėkmingai jų įtakai atsispyrusią ir sėkmingai savo misiją vykdančią įstaigą.

Pakomentuoti planus pertvarkyti SRTRF paprašėme Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio, Fondo tarybos pirmininkės Vaivos Žukienės ir Kultūros ministerijos atstovės Reginos Jaskelevičienės.

 V. Stundys: „Pokyčiai yra būtini...“

Seimo Švietimo, mokslo ir kultrūos komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, paklaustas, kaip vertina Fondo pertvarką, tvirtino, jog yra įsitikinęs, kad pokyčiai yra būtini, nes pastaraisiais metais įsitikinome, kad trūksta teisinių saugiklių, kurie saugotų nuo piktnaudžiavimų, skirstant valstybės paramą kultūriniams, šviečiamiesiems bei pilietinėms projektams žiniasklaidoje.

Parlamentaras teigiamai vertino idėją, kad Fondas turėtų tapti biudžetine įstaiga, nes esą tai tik pridėtų jo veiklai skaidrumo.Kartu jis atmetė nuogąstavimus, kad tokiu būdu didinama politikų įtaka pinigų paskirstymui.

„Jei matyčiau, kad idėja kurti Kūrybingos žiniasklaidos fondą reikš didesnę kultūros politikos centralizaciją ar neproporcingai didins kultūros ministro įtaką, skirstant lėšas žiniasklaidos projektams, tikrai nepritarčiau SRTRF pertvarkai, tačiau tikiu, kad ši pertvarka yra ne politikų didesnis noras kontroliuoti, bet veikiau laisvės ir atsakomybės dermės paieška“, - „Bernardinai.lt“ sakė V. Stundys.

Tiesa, jis pripažino, kad Seimo komitetui pateiktas Kultūros ministerijos specialistų parengtas projektas dar turi būti tobulinamas. Pasak V. Stundžio, skubotas teisės aktų keitimas, nesutarus dėl optimalaus Fondo pertvarkymo modelio, būtų ydingas, todėl išmintinga rudenį pratęsti diskusijas, įtraukiant į jas kuo daugiau žmonių.

Parlamentaras nedramatizavo to, kad, svarstant Fondo pertvarkos projektą, Seimo komiteto narių nuomonės gerokai išsiskyrė.

„Susidūrė dvi pozicijos – viena teigia, kad reikia radikalesnės reformos keisti fondo teisinį statusą į biudžetinę įstaigą, ir kita pozicija buvo, jog užtenka „kosmetinio remonto“ paliekant tą patį, Viešosios įstaigos, teisinio statuso reguliavimą“, – sakė V. Stundys.

Kaip teigia komiteto pirmininkas, daugiau menininkų asociacijų remia radikalesnę fondo reformą, tačiau taip pat sulaukta ir raštų iš kai kurių meno asociacijų, kuriuose buvo išreiškiamas nuogąstavimas, kad tokia fondo pertvarka būtų žingsnis atgal.

Pats V. Stundys nemano, kad kuris nors iš siūlomų pertvarkos variantų gali pabloginti esamą situaciją. Fondo veikloje esą tikrai yra problemų, ir jas reikia spręsti. Svarbiausia apsispręsti, ar pakanka tobulinti tą paramos skirstymo mechanizmą, kuris egzistuoja dabar, ar būtina radikalėsnė pertvarka.

V. Žukienė: „Biudžetinės įstaigos sukūrimas tik didintų politikų kišimąsi į žiniasklaidos reikalus“

Dabartinė SRTRF tarybos pirmininkė ir darbo grupės, rengusios pirmąjį Fondo pertvarkos modelį, narė Vaiva Žukienė įsitikinusi, kad Kultūros ministerijos siūlymas vietoj SRTRF  kurti Kūrybinės žiniasklaidos rėmimo fondą, kuris būtų biudžetinė įstaiga, vienareikšmiškai yra žingsnis atgal, o ne pirmyn. Taip esą politikai pademonstruotų nepasitikėjimą visuomene bei siekį, kad ir netiesiogiai, daryti įtaką žiniasklaidai. Užuot iš esmės tobulinus nepriklausomo nuo valdžios Fondo veiklą, visas šešiolikos metų veiklos įdirbis užbraukiamas ir grįžtama prie centralizuoto lėšų skirstymo.

V. Žukienė pripažino, kad Fondo veikloje per šešiolika metų būta įvairių problemų. Tik praėjusiais metais į Fondo tarybą sugrįžusi V. Žukienė sutinka, kad nenormalu, jog Fondo taryba buvo atsisakiusi ekspertų paslaugų, ir jos veiklai tikrai trūko skaidrumo.„Paradoksalu tai, kad sudėtingiausiu Fondo gyvavimo laikotarpiu tiek parlamentarai, tiek Kultūros ministerijos atstovai nereagavo, praktiškai niekaip nebandė taisyti situacijos, o didžiausia kritikos banga kilo tada, kai Fondas įrodė, jog sugeba spręsti iškilusias problemas, reaguoja į konstruktyvią kritiką. Tikrai nesuprantu, kodėl radikali Fondo pertvarka siūloma, apeliuojant į praeities problemas, o ne į dabartinę situaciją?“ – „Bernardinai.lt“ sakė V. Žukienė.

Jai nuostabą kelia ir keista situacija, jog darbo grupėje, kuri nusprendė, jog reikia ne keisti teisinį Fondo statusą, bet tobulinti jo veiklos kontrolės mechanizmus, dalyvavo bent keli Kultūros ministerijos atstovai. Tačiau, kai jau tarsi buvo sutarta dėl pasiūlymų, darbo grupės nariai išgirdo, jog Kultūros ministerijai nepriimtinas tas pertvarkos modelis, kuris teikiamas Seimo komitetui.

V. Žukienės požiūriu, nepriimtina ir tai, kad alternatyvų Fondo pertvarkos projektą Kultūros ministerijos atstovai rengė, net nebandydami diskutuoti tiek su dabartine Fondo taryba, tiek su specialistais, nedirbančiais ministerijoje,  kurie priklausė paties ministro įsakymu sudarytai darbo grupei.

„Esu įsitikinusi, kad Fondas yra svarbi kultūros politikos dalis, ir jo pertvarka turi būti vykdoma labai atsakingai, įsiklausant į skirtingas nuomones. Taip pat neturime pamiršti, kad Fondas buvo įsteigtas, kaip nepriklausoma nuo politinių vėjų viešoji įstaiga, kas savo esme labai atitinka „ištiestos rankos“ principą kultūros politikoje, kurį ne kartą akcentavo kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Ar jau nuspręsta šio principo atsisakyti?“ - sakė V. Žukienė.

R. Jaskelevičienė: „Optimalus SRTRF pertvarkos modelio kol kas nėra atrastas“

Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros departamento direktorė Regina Jaskelevičienė, dalyvavusi rengiant abu Fondo pertvarkos projektus, atmeta kaltinimus, jog ministerija siekia turėti daugiau įtakos, skirstant lėšas.

Pasak jos, nė vienas iš parengtų Fondo pertvarkos modelių negali būti vadinamas idealiu – abu jie turi savo privalumų ir trūkumų.

„Bandome įsiklausyti į įvairius pasiūlymus ir ieškoti optimalaus varianto. Keista girdėti, kai sako, jog ministerijos atstovai esą persimetė nuo vieno pertvarkos modelio prie kito. Alternatyvus pertvarkos modelis parengtas ne Kultūros ministerijos inciatyva, bet Seimo komiteto prašymu. Parlamentarai išsakė nuogąstavimus ir priekaištus dėl darbo grupės parengto modelio, ir mes stengėmės į juos atsižvelgti. Noriu atkreipti dėmesį, kad Kūrybingos žiniasklaidos rėmimo fondo modelis tobulinamas ir toliau. Pavyzdžiui, pirmajame jo variante buvo numatyta, kad kultūros ministras skiria keturis iš 9 Ekspertų tarybos narių, naujausiame variante – jau tik 2, yra ir kitų nedidelių pakeitimų“, – sakė R. Jaskelevičienė.

Pasak ministerijos atstovės, keistai skamba tvirtinimai, jog biudžetinė įstaiga yra kažkuo blogiau nei viešoji įstaiga. „Dabartinis SRTRF yra keista viešoji įstaiga, kurios dalininkų įnašas tėra simbolinis, ir jie imasi skirti valstybės skirtus pinigus, kurie neretai pradedami traktuoti kaip savi. Norima autonomijos, tačiau be aiškios atsakomybės ir įsipareigojimų“, - tvirtina R. Jaskelevičienė. Ji teigia mananti, kad turime vengti skubotų sprendimų ir džiaugiasi, jog Seimo komitetas nusprendė surengti viešus klausymus.

Tiesa, paklausta apie tai, ar realu tikėtis, kad Seimo rinkimai neatitrauks politikų dėmesio nuo Fondo pertvarkos, ar pakaks laiko patvirtinti įstatyminę bazę naujoviškai Fondo veiklai, R. Jaskelevičienė sutiko, kad vargu ar iki  Naujųjų metų pavyks užbaigti Fondo pertvarką. Tačiau, pasak ministerijos atstovės, viešos diskusijos, klausimų kėlimas – jau yra žingsnis teisinga kryptimi. Tai disciplinuoja taip pat ir patį Fondą. Kai prasidėjo diskusijos, svarstymai apie Fondo problemas, daug kas pradėta tvarkyti: atsirado ekspertai, skirstant lėšas padaugėjo skaidrumo.  Aišku, išlieka reikalingos ir esminės permainos Fondo veikloje, tačiau jos turi būti gerai apgalvotos, kad iš tiesų netaptų žingsniu ne į priekį, bet atgal.

Parengė Andrius Navickas