R. Mikalauskas. Kaip pagerinti mokslo ir studijų kokybę? | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

R. Mikalauskas. Kaip pagerinti mokslo ir studijų kokybę?

Reaguojant į rinkos pokyčius Lietuvos aukštajame moksle stengiamasi tobulinti studijų metodus ir jų turinį, diegti naujausias informacinių technologijų priemones, radikaliai peržiūrėti programas, mokymo planus ir kvalifikacinius reikalavimus, studentų atrankos metodus, finansų valdymą ir administravimą. Tačiau, nežiūrint į tokias tendencijas ir pastangas, esminis trūkumas vis dėlto išlieka – žema mokslo ir studijų kokybė.

Reikia nebijoti tiesiai pasakyti – aukštojo mokslo sektorius Lietuvoje iš esmės yra konkurentabilus, tačiau dar ne visai liberalizuotas, nominaliai modernizuotas, nevisiškai tenkina rinkos ekonomikos reikmes, ypač tada, kai vertinama produkto ar paslaugos (mokslo ir studijų) kokybė.

Iki reformos Lietuvos aukštasis mokslas buvo visiškai valstybės kontroliuojamas; studijų kokybė universitetuose buvo palaikoma grynai administraciniais metodais, suvaržius kiekvieno universiteto akademines laisves. Įvykusi aukštojo mokslo liberalizacija suteikė universitetams de jure, ir ypač de facto; daugelis universitetų, gavę autonomiją, radikaliai reformavo studijų programas, mokymo planus ir kvalifikacinius reikalavimus, keitė arba derino studentų priėmimo principus, administravimo metodus bei finansų valdymą. Visi universitetai įgavo galimybę rinkti mokestį už studijas, tuo žymiai papildydami savo biudžetinį finansavimą, kuris, pagal mokslo sritis, buvo numatytas specialistų rengimui.

Tarp universitetų biudžetinio finansavimo srityje atsirado labai aštri konkurencija, tačiau paties aukštojo mokslo kokybė vis tiek liko žema.

Beje, taip vadinama universitetų autonomija taip pat išsigimė; pirma, ja piktnaudžiauja kiekvieno universiteto administracija, kadangi bet koks priimamas sprendimas dažnai svarbus tik tai pačiai administracijai; antra, rinkos ekonomikos padiktuotos sąlygos, senąją (laisvąją) akademinę mintį suvienodino su užimamu postu; nesvarbu, kad deklaruojama kvaila mintis dažnai naikina puoselėtą akademinę vertybę, nes tampa svarbu tai, kad jos genialumas grindžiamas užimamo posto akademinėje hierarchijoje svarba (lojalumu).

Kitas klausimas - kodėl išreklamuota studijų krepšelių sistema turi tiek daug nepatenkintų? Žiūrint iš universiteto pozicijų, ji yra visiškai nereikalinga, nes jei universitetai turėtų ne didesnę, o visišką laisvę planuoti studentų priėmimą, padidėtų jų jautrumas darbo rinkos signalams, tai stimuliuotų mokslo ir studijų kokybę, o tuo pačiu, atitinkamų programų atsiradimą ar nunykimą.

Tačiau įvedusi studento krepšelį pati valstybė (4-5 metų laikotarpiu) įsipareigojo prisiimti atsakomybę už šalies darbo rinką pagal ūkio šakas ar tam tikras veiklos specializacijas. Tik kas atsakys, jei toks įsipareigojimas nepasiteisins? Kas gali paneigti, kad ateityje dabartinė krepšelių sistema neprivers universitetų suteikti dar gilesnio pasirengimo pagal specialybes, kurios gali pasirodyti nereikalingos rinkai ar būsimo absolvento profesinei veiklai.

Visi supranta, kad tiesiogiai išmatuoti universitetų teikiamą mokslo ir studijų kokybę pakankamai sudėtinga. Yra žinoma, kad tokie universitetų resursų aprūpinimo indikatoriai kaip finansavimo dydis, dėstytojų skaičius (taip pat ir su moksliniais laipsniais, lyginant vienam studentui), bibliotekų fondai, kompiuterių skaičius, internetas ir kt., deja, tik rodo mokslo ir studijų kokybės galimybes, tačiau neleidžia spręsti kaip tokios galimybės gali būti realizuojamos.

Mano manymu, norint vertinti mokslo ir studijų kokybę būtina atsižvelgti į kai kuriuos požymius arba kokybės reikalavimus, keliamus studentams ir dėstytojams.

Taigi pirmas požymis – per lengvas aukštasis mokslas, kai reikalavimai studentų žinioms yra per žemi. Universiteto diplomą galima gauti neįdedant labai daug pastangų, nes, pavyzdžiui, jau tapo norma, kai studijos ir darbinė veikla, ypač vyresniuose kursuose, yra derinami. Ekonominė situacija sudarė daug galimybių užsidirbti ir įgyti profesinę patirtį, todėl studentai nenori aukotis vien tik dėl studijų. Šalies aukštojo mokslo sistema prisitaikė prie tokio reiškinio, o tai iš karto atsiliepė studijų kokybei: norint gauti diplomą užtenka mokytis tik puse jėgos.

Antra, daugelyje universitetų išsilaiko pakankamai didelis korupcijos lygis, nes įvairios piniginės dovanos plačiai praktikuojamos studijų procese, laikant egzaminus ar atliekant įvairius akademinių programų kvalifikacinius reikalavimus. Korupcija universitetuose ekonomiškai diskredituoja kiekvieno universiteto diplomą, palikdama potencialų darbdavį nežinioje, nes lieka neaišku, ar diplomas gautas intensyviai studijuojant, o gal įgytas teikiamų dovanų pagalba. Universitetų pakantumas korupcijai reiškia, kad toks reputacijos praradimas neturi įtakos paties universiteto ekonominei padėčiai. Vadinasi, tada išvada viena – universitetui absolventų įgyjamų žinių lygis, nėra prioritetas.

Mokslo ir studijų kokybei įtakos turi ir vis dar žemas universitetų dėstytojų atlyginimų dydis. Žemi atlyginimai rodo, kad universitetai, deja, nelabai rūpinasi mokslo ir studijų kokybe – kitaip jie galėtų konkuruoti vienas su kitu ir privačiame mokslo, ir studijų paslaugų sektoriuje, kur geriausiems profesoriams galima būtų kelti atlyginimus iki tokio lygio, kuris yra artimas rinkos geriausių specialistų profesinėms žinioms ir kvalifikacijai.

Kodėl universitete taikoma atlygio už veiklą politika iš esmės nekeičiama jau daugelį metų, o tik kosmetiškai padailinama?

Pirma, Lietuvos valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje teigiama, kad mokslas bei švietimas ir toliau lieka prioritetinė plėtros sritis, tačiau, deja, valdžia nesugeba apsispręsti dėl nuoseklios, aiškios ir veiksmingos mokslo ir studijų politikos; todėl, savaime aišku, nevyksta nieko esminio, kad universiteto dėstytojo atlyginimas didėtų.

Antra, universitetai pastoviai priversti įrodinėti, kad jie – geriausi, tačiau tiesioginiai to įtikinimai (visokio lygio reitingai) dažnai yra neefektyvūs (tokį pareiškimą dabar pateikia bet kuris universitetas).

Kaipgi tai daryti daug rezultatyviau? Pirmiausia, reikėtų orientuotis į tai, kad pateikiama informacija apie universitetą būtų pakankamai skaidri, kad būsimieji studentai ją galėtų lengvai išanalizuoti. Pavyzdžiui, dažnai pasitaiko atvejų, kai dėstytojų skaitomų kursų kokybę iš anksto įvertinti labai sudėtinga (neretai ir studentai sunkiai ją supranta, ką jau kalbėti apie abiturientus).

Universitetų dėstytojų pasiekimų mokslinėje veikloje vertinimas yra daug paprastesnis. Tai galima padaryti remiantis tokių kriterijų, kaip Nobelio premijų laureatų, monografijų, vadovėlių, publikacijų universitete, skaičiumi. Bet šiuo atveju kyla klausimas, ar geriausia mokslo mokykla visada liudija apie tai, kad toks universitetas suteikia ir kokybišką išsilavinimą?

Toks klausimas gražina į egzistuojančią, tačiau viešai neanalizuojamą, problemą: ar papildo mokslinis ir išsilavinimo tikslai vienas kitą, ar jie vis dėlto tarpusavyje konfliktuoja universitete? Kitaip tariant, ar geriausias mokslininkas bus ir geriausias dėstytojas, ar egzistuoja ir atgalinis ryšys: jei efektyvi mokslinė veikla pasiekiama mažinant dėstymo pastangas, tai nuo to, tikriausiai labiausia nukenčia išsilavinimo paslaugų kokybė. Turime sutikti, kad deja, nukenčia paslaugų kokybė.

Tačiau tokia politika sukuria nemažai problemų. Viena iš jų – tai optimalios sistemos, apmokant tokiems profesoriams už darbą, paieška ir kūrimas. Kaip jau minėjau, jei mokslinius pasiekimus galima pakankamai objektyviai įvertinti tam tikrais rodikliais (publikacijų skaičius, finansavimo dydis, cituojamų darbų indeksas), tai dėstymo kokybę įvertinti yra kur kas sunkiau. O daryti išvadų apie dėstymo kokybę remiantis mokslinės veiklos rezultatais negalima: genialūs tyrėjai ne visada būna ir genialūs dėstytojai.

Beje, universitetas negali išsilaikyti vien tik remdamasis žvaigždėmis, todėl aktyviai ieškos tokių profesorių, kurie ir kokybiškai dėstys. Tačiau objektyviai nustatyti tiesioginį ryšį tarp dėstymo paslaugų, ir jų kokybės yra sudėtinga. Todėl nenuostabu, kodėl talentingi mokslininkai yra labiau linkę kurti savo mokslo vardą nei siekti didžiosios profesoriaus šlovės. Peršasi logiška išvada, kad dėstytojai daug mažiau pastangų skirs nenaudingam jiems, tačiau universitetui labai svarbiam paskaitų dėstymui. Šie du prieštaravimai turi būti mažinami, jei universitetas geranoriškai siekia subalansuotos ir optimalios apmokėjimo už darbą politikos. Kaip tai veikia universitetuose?

Dar vienas dalykas – Lietuvos universitetai nelabai jaučia rinkos spaudimą, kuri juos įpareigotų žymiai kelti mokslo ir studijų kokybę. Kita vertus, daugelis šių universitetų vadovų pagrindiniu strateginiu tikslu laiko mokslo ir studijų kokybės augimą. Deja, noras pernešti mokslo ir studijų kokybės gerinimą iš abstraktaus strateginio planavimo pozicijų į praktiką čia taip pat sukelia daug rimtų problemų. Kokių?

Pirma, investicijos į mokslo ir studijų kokybę universitete reikalauja daug didelių išlaidų, tačiau neatneša greitų dividendų, nes signalas, kad tam tikras kokybės lygis pasiektas, abiturientus ir darbdavius pasiekia pakankamai vėlai. Todėl, panašios investicijos iš kiekvieno universiteto reikalauja žymių finansinių rezervų, kurie esant dabartiniam ribotam valstybiniam finansavimui ir žiauriai konkurencijai išsilavinimo rinkoje nėra dideli.

Antra, bandymai visomis priemonėmis kelti mokslo ir studijų kokybę neretai atsimuša į taip vadinamą institucinę inerciją bei darbuotojų ir dėstytojų nenorą keisti nusistovėjusias elgesio taisykles ir normas. Socialiniai tokių bandymų pėdsakai universitete būna labai žymūs, ir paprastai administracija visais būdais vengia tokių vidinių korporatyvinių konfliktų. Vadovaujantis tokiomis baimėmis blokuojami ir bandymai įvesti mokslo ir studijų kokybės monitoringą universiteto veikloje bei mokėti atlyginimus atsižvelgiant į dėstytojų veiklos kokybę bei jų mokslinio darbo rezultatus.

Trečia, aukštojo mokslo sistemos ekstensyvaus vystymosi stadijoje, dėstytojų paslaugų paklausa didėja, o pasiūla išlieka labai kukli, nes dėl nedidelių atlyginimų geriausi dėstytojai išvyko iš šalies arba perėjo dirbti į privatų sektorių. Todėl šiandieną yra daug svarbiau sukomplektuoti dėstytojų komandą, kuri įvykdytų numatytą akademinę programą ar studijų planą. Akivaizdu, kad neretai administracija stengiasi išlaikyti personalą mažindama reikalavimus jų veiklos kokybei.

Ketvirta, mokslo ir studijų kokybės gerinimas neretai apsunkinamas būtinybe taikyti naujus mokymo ir tyrimo standartus studijų procese, ar staigių struktūrinių pokyčių (tiek universiteto viduje, tiek ir išorėje) diegimu.

Ką gi reikėtų daryti? Paskutiniais metais universitetų veiklos praktika šiek tiek sudarė prielaidų mokslo ir studijų kokybės problemoms spręsti nekreipiant dėmesio į rinką. Kalbama apie situaciją, kai padedami didelių pramonės įmonių įvairūs mokslo parkai ir slėniai sukuria tiesioginius ryšius su universitetais, tiesiogiai dalyvauja studijų procese, kontroliuoja mokslo ir studijų kokybę bei studentų žinias (kiek tokie ryšiai stiprūs ir kokia nauda iš jų, tai jau atskira kalba).

Tokios, taip vadinamos vertikalios integracijos, tobula forma yra universiteto (fakulteto, katedros) virtimas į „korporacinį universitetą“, kuris vykdo regione mokslinę, tiriamąją ar bandomąją veiklą, rengia kvalifikacijos kėlimo programas, distancinio mokymo planus ir kt.

Paprastai universitetai vertina tokios vertikalios integracijos santykius – jiems tai profesinės reputacijos klausimas, išsilavinimo pozicionavimas paslaugų rinkoje, priėjimas prie materialinių resursų ir geriausių specialistų. Nenuostabu, kad mokslo ir studijų kokybė tada yra aukšta, nes kontroliuojama užsakovų, todėl tarp vertikaliai integruotų universitetų rečiau sutinkami tokie, kurie kokybę aukoja kiekybinei ekspansijai.

Beje, dar reikėtų paminėti, kad vertikalios integracijos modelis turi tam tikras jo panaudojimo ribas ir jis negali būti universalus sprendžiant mokslo ir studijų kokybę universitetuose. Toks modelis neveikia, kai rengiami plataus profilio specialistai, ypač universitetinio išsilavinimo atveju. Dinamiškas bei daugeliu atvejų nenusakomas šiuolaikinės ekonomikos ir visuomenės vystymasis apriboja tikslinį studentų rengimą, ką dažnai pamiršta užsibrėžusieji bet kokiomis pastangomis daryti reformas. Beje, toks vystymasis tik paviršutiniškai nusako darbo vietas ir jų charakterį, nes kol nėra aiški ekonominė konjunktūra pabaigus universitetą, jauni žmonės dar nepakankamai suvokia savo gebėjimus ir interesus, kurie visiškai atsiskleidžia tik studijų procese.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad mokslo ir studijų kokybės problemų sprendimas reikalauja bendrų pačios valstybės, privataus sektoriaus ir visuomenės pastangų. Universitetai privalo būti pasirengę konkurencijos didėjimui, nes demografiniai pokyčiai žymiai sumažins abiturientų skaičių. Protinga ir racionali administracinė reforma gali atverti dar geresnes galimybes universitetų funkcionavimui, tačiau būtina tobulinti jų veiklos taisykles, kurios dar vis lieka valstybės valdymo ir priežiūros erdvėje (universitetų Tarybos).

 

 

 

Nuorodos: Visas straipsnis Delfi.lt.