Apie Achilo kulną, vis labiau matomą | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

Apie Achilo kulną, vis labiau matomą

Profesoriui akademikui Jurui Poželai 85-eri

Profesorius akademikas Juras Požela „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje interviu metuIškiliam Lietuvos fizikui, kieto kūno plazmos ir puslaidininkių fizikos mokyklos Lietuvoje kūrėjui, mokslo, visuomenės ir politiniam veikėjui, Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui prof. Jurui POŽELAI gruodžio 5 dieną sukaks 85-eri.

Sukaktuvininkas yra daugelio premijų laureatas, Europos mokslų ir menų akademijos, Europos ir Rusijos akademijų narys. Parašė daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių, 9 monografijas (kai kurias su bendraautoriais), yra apie
100 išradimų autorius. Parengė 48 mokslo daktarus, iš kurių 8 apgynė habilitacinius darbus. 2005 m. pelnė Lietuvos mokslo premiją, o 2008 m. už puslaidininkių fizikos vystymą kartu su Artūru Žukausku tapo Nacionalinės pažangos premijos laureatu.

Juro Poželos nuveiktus darbus ir nuopelnus mokslui vardyti galima labai ilgai, nes tai vienas žymiausių ir vienas geriausiai pasaulyje žinomų Lietuvos mokslininkų. Mums, šiuo atveju, labai svarbu, kad kalbame ne būtuoju laiku, ne vien apie įveiktas aukštumas, bet apie toliau besitęsiantį kopimą į mokslo kalną. J. Požela žvalus, kupinas jėgų ir naujų idėjų. Jam ne vis tiek, kas vyksta Lietuvos moksle, ką patvirtina ir ši publikacija.

Trys temos, kurios turi būti aptartos

Juras Požela. Siūlau aptarti tris temas. Pirmiausia, mokslą panagrinėti kaip vieną iš kūrybinės veiklos formų laisvosios rinkos sąlygomis. Pasiaiškinsime, kas yra ta laisvoji rinka ir kur veda mokslą. Taip pat aptarsime, kaip suprantame kūrybą. Veikiausiai mums pavyks suformuluoti antrosios temos išvadą, kad rinka, į kurią įsuktas mokslas, veda prie nacionalinių vertybių kaitos. Galimi dideli praradimai, todėl Lietuvos mokslą būtina nagrinėti ir vertinti kaip Europos kultūros dalį. Nagrinėdami šią antrąją temą stengsimės parodyti, kokios yra mūsų nacionalinio mokslo netektys. Ir trečioji tema – prie ko Lietuvos fizikos mokslą veda dabartinė mokslo reforma.ML. Apskritai fizikai gal mažiausiai turėtų aimanuoti, nes fizikams, biotechnologams, informatikos ir kompiuterijos specialistams Briuselis yra bene dosniausias.J. Požela. Pagal tarptautines Europos Sąjungos programas fizikos ir technologijų mokslams finansavimas gal nėra iš blogiausių, bet prie ko veda dabartinė mokslo reforma, kad ir fizikos mokslo? Visa tai panagrinėsime, bet kiek vėliau, o pradėti norėčiau štai nuo ko. Dabar dažnai girdžiu teigiant, kad tokioms nedidelėms valstybėms kaip Lietuva nėra jokio reikalo plėtoti fundamentinius tyrimus, girdi, visus reikiamus rezultatus galima pasiimti iš mokslo žurnalų ir kitų šalių. Kur įžvelgiu tokios nuostatos pavojingumą? Kiekvienam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad be nacionalinių mažų šalių kultūrų labai nukentėtų visa Europos kultūra.

Įsivaizduokime, kad visos mažesnės Europos Sąjungos valstybės įsiklausys į patarimą ir atsisakys fundamentinių tyrimų, girdi, tegu tais tyrimais užsiima didžiosios valstybės – Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV. Tos didžiosios šalys siurbs talentingiausią mažų kraštų jaunimą, kuriam nebus jokios motyvacijos savo tolesnį likimą sieti su gimtuoju kraštu, nes ten negalės atsiskleisti, neturės perspektyvų. Todėl Lietuva, Latvija, Estija, Slovėnija ir kitos nedidelės valstybės taip pat turi dalyvauti bendros Europos kultūros, taip pat ir mokslo kultūros

kūrime. Profesorius Juras Požela (antras iš dešinės) su kitais fizikais ir įvairių sričių mokslininkais, pristatant naują „Fizikos terminų žodyno“ leidimą

Mokslinė veikla – tai kūrybos forma

ML. Šiemet pradėjusiame veiklą Fizinių ir technologijos mokslų centre viena iš aštuonių mokslinės veiklos krypčių yra fundamentiniai tyrimai. Beje, kaip vertinate šio centro sukūrimą?

J. Požela. Iš buvusių trijų valstybinių institutų – Chemijos, Fizikos ir Puslaidininkių fizikos – suformuotas Fizinių ir technologijos mokslų centras. Tai geras sprendimas, nes ilgainiui veikdami visiškai savarankiškai mokslo institutai išsigimsta.

ML. Ar išsigimsta dėl per didelės laisvės?

J. Požela. Iš tiesų taip ir yra. Jeigu institutas, niekam nepriklauso ir niekam neatsiskaito, kolektyvas pats renkasi savo vadovus, aišku, ne pačius stipriausius mokslininkus, bet pagal charakterį, sukalbamumą, tai tokia jo veikla anksčiau ar vėliau prie gero neatves. Galima sakyti, kad toks veiklos modelis nukreiptas prieš geriausius ir stipresnius mokslininkus, kurie visada sudaro mažumą. Daugumos „demokratija“ moksle – tai kai silpnesni pradeda valdyti stipresniuosius – mokslui nėra naudinga. Mokslo centrų modelis turėtų padėti šių blogybių išvengti.

ML. Norite pasakyti, kad mokslui reikia valstybės priespaudos? Kai valstybė pradeda reguliuoti ir reglamentuoti mokslinę veiklą ir patį mokslą, ar tai nėra grįžimas prie komandinio valdymo, iš kurio prieš 20 metų pavyko gan sėkmingai išsivaduoti? Ar neprarandama pati mokslinės veiklos prasmė? Juk mokslas užgimė kaip savaiminė gamtos dėsnių pažinimo forma, šioje veikloje išsiskyrė, formavosi asmenybės, sukaupusios svarbiausias vienos ar kitos pažinimo srities žinias. Iš šių autoritetų buvo pradėtos formuoti mokslo draugijos, vėliau mokslų akademijos. Sunku įsivaizduoti, kad Luji Pasterui (Louis Pasteur) kažkas būtų galėjęs nurodinėti, kaip ir kokius jis turįs atlikti eksperimentus, kad išrastų vakciną nuo juodligės ar pasiutligės. Tam tikroje kryptyje dirbantį mokslininką teisingai vertinti gali tik tos srities profesionalai. Noriu pasakyti, kad mokslininkas gali remtis savo žiniomis, patirtimi ir nuojauta (intuicija), taip pat ir šios srities, pavadinkime, ekspertais, bet ne valdininkais, kaip gerai jie apie save begalvotų.

J. Požela. Prabilote apie tai, ką ir noriu panagrinėti kaip pirmąją mūsų pokalbio temą. Mokslinis darbas – tai kūrybinis darbas, kurio metu kuriamos arba įsisavinamos naujos žinios. Tačiau šiuo metu Lietuvos mokslas vertinamas pagal visai kitus kriterijus, pasakyčiau, kad suvedamas į laisvos rinkos ideologijos reikalavimus. Ką ta laisvos rinkos ideologija reiškia? Kalbant tiesiai, nustatoma, kam turi tarnauti mokslininkas. Tai štai pagal laisvos rinkos ideologiją atrodytų, kad Lietuvos mokslininkai turi „kalti“ pinigus bankams, kurie ir yra laisvos rinkos reiškimosi baigtinis rezultatas. Bet mūsų laikų žmogus negali gyventi tik dėl pinigų, jam reikia dvasinio kvėpavimo: žinių, kūrybos, kultūros, plataus akiračio, mokslo pasaulio pažinimo.

Iš ko pasaulis atpažįsta Lietuvą? Sakyčiau, iš kultūros ir mokslo žmonių veiklos rezultatų. Vargu ar kas galėtų užginčyti, kad turime išties puikių mokslininkų ir kultūros atstovų. Būtent pasaulio kūrybinės bendruomenės nariai juos atpažįsta ir vertina. Būtent šio kūrybinio darbo niekas negali ir neturi reguliuoti, išskyrus pačius kūrėjus.

Kai kūryba nukreipiama visai kitiems tikslams, verčiama tarnauti pinigų darymui – gauti, uždirbti, naują idėją ar kūrybos rezultatą prasukti kaip paklausią prekę – tai ir yra „laisvosios“ rinkos apynasris kūrėjui, tuo pačiu ir mokslininkui. Kai tik švietimas, mokslas ir kultūra pradeda tarnauti pinigams, prasideda nuopuolis. Deja, Lietuvoje šis procesas jau prasidėjo ir įgauna vis didesnį pagreitį. Griaunama mokslo kaip kūrybinės veiklos koncepcija. Šiandien mokslas jau vertinamas ne už kūrybą, kadangi jis nelaikomas kūrybine veikla.

Juk pasaulyje mūsų mokslininkai atpažįstami pagal visai kitus kriterijus: ne pagal tai, kiek uždirba, ar už kiek parduoda savo idėją ar darbo rezultatą. Atpažįstami pagal savo kūrybiškumą, kuris ir yra mokslininko išskirtinumo rodiklis. Tuo vieni nuo kitų žmonės ir skiriasi, taip pat ir nuo kitų gyvosios gamtos padarų, kad yra apdovanoti kūrybiškumu. Visuomenės pažangą didina kūrybiškos veiklos rezultatai. Spaudoje daug kur skaitau: nereikia jokio mokslo, reikia tik pelną nešančios veiklos. Nesuprantama, kad pelną nešanti veikla šiandien neįmanoma be naujų mokslo pasiekimų. Labai žalingas požiūris, bet jis vis labiau plinta. Įtariu, kad tai daroma kryptingai, visuomenė nuteikiama prieš mokslą, o rezultatas – mažinamas finansavimas mokslui, jaunimas nepasitiki Lietuvos mokslu, universitetais, išvyksta į kitas šalis ir labai nedaug kas sugrįžta.

 


Iš mokslininko norima padaryti dedeklę

 

ML. Norite pasakyti, kad į mokslą pradedama žiūrėti kaip į tam tikrą verslo rūšį, į mokslininką – kaip dedeklę, iš kurios laukiama, kad dėtų aukso kiaušinius. Sukeičiami vaidmenys, mokslas vertinamas visai ne pagal mokslo, bet verslo kriterijus.

J. Požela. Taip ir yra, ir tai labai pavojinga tendencija. Aš ne prieš verslą ir nesmerkiu tų, kurie nori tarnauti verslui. Pavojus tas, kad nuvertinamas mokslas ir kūrybinis darbas, pradedant nuo švietimo sistemos, nuo vaikų. Moksleivių „krepšeliai“ ir net universitetų veikla nukreipta į tai, kad iš jauno žmogaus būtų išpurtytas noras dirbti kūrybiškai, siekis ką nors savo jėgomis sukurti. Sistema žmogų nuteikia į tai, kad jis siektų gauti daugiau pinigų, naudos, nes kitaip, neva, tuščiai nugyvensi gyvenimą. Kadangi pradėti verslą užtenka ir bakalauro išsilavinimo, tai nebėra stimulo siekti aukštesnio ir gilesnio išsilavinimo.

ML. Ar tokios nerimą keliančios nuostatos būdingos tik mūsų šaliai šiame jos gyvavimo tarpsnyje, o gal tai visuotinio nuosmukio rezultatas?

J. Požela. Praėjusiais metais kalbėjomės ir „Mokslo Lietuvoje“ buvo išspausdinta publikacija apie JAV prezidento Barako Obamos mintis dėl būtinybės daug ką keisti JAV mokslo ir švietimo sistemoje. B. Obama pastebi būtinybę deideologizuoti šalies mokslą, nes daugybė mokslininkų paversti rinkos tarnautojais. Kitaip tariant, mokslas ideologizuojamas, persunkiamas laisvosios rinkos ideologija. Ne aš pirmas pastebėjau, bet JAV prezidentas taip tvirtina. Tą patį pastebime ir Lietuvos mokslo sistemoje.

Tarnauti rinkai – tai savotiška ideologija. Šia prasme B. Obama ir kviečia deideologizuoti mokslą. Tas ideologizavimas paveikė JAV švietimo sistemą, universitetų veiklą. Amerikiečiai pamatė, kad turtingiausia ir įtakingiausia pasaulio valstybė pradeda atsilikti, praranda turėtas pozicijas švietimo sistemos viduriniojoje grandyje, tai daro įtaką universitetinėms studijoms ir, apskritai, mokslui. Žinoma, turtinga Amerika šiuos praradimus kompensuoja kitais būdais: turėdama finansinių išteklių sugeba geriausius pasaulio protus sutelkti savo šalyje. Vis dėlto, 2009 m. pavasarį išsakyti JAV prezidento nuogąstavimai rodo, kad amerikiečiai bando susigriebti, taisyti padėtį, ko negalime pasakyti apie savo šalį. Mes drąsiai žengiame tuo keliu, iš kurio bando sukti plačiau ir toliaregiškiau mąstantys amerikiečiai.

 


Mokslas ir verslas – ne antagonistai

 

ML. Kokių priemonių imasi amerikiečiai, siekdami gerinti savo šalies švietimo ir mokslo reikalus?

J. Požela. JAV trigubai padidintas finansavimas universitetams, švietimui ir mokslui. Šalyje skatinamas mokslinis darbas, nes ši veikla padeda kurti naujausias technologijas, kurios, beje, labai greitai keičiasi. Štai kodėl jau nuo mokyklos suolo mokinius bandoma orientuoti į pokyčius ir naujoves.

ML. Principas kaip sporte, kur būsimosios „žvaigždės“ ugdomos nuo mažens.

J. Požela. Kūrybos reikia pratinti ir mokyti nuo mažens. Jeigu per pastaruosius kelerius metus mokslui skiriamą dalį nuo 2 proc. BVP amerikiečiai sugebėjo pakelti iki 3 proc., tai Lietuvoje veikta priešinga kryptimi – dar labiau sumažintos mokslui skiriamas lėšos: nuo 1 proc. BVP iki maždaug 0,5 proc.

ML. Tvirtinama, kad valstybės biudžetas daugiau skirti mokslui nepajėgia, o štai Lietuvos pramonės ir verslo mokslui teikiamų užsakymų indėlis pernelyg menkas.

J. Požela. Dažnai girdžiu priekaištų verslininkams ir pramonininkams, kad neskatina mokslo ir pan. Verslas apskritai nelabai gali ir niekada nerems mokslo, nes pagal savo prigimtį jis suinteresuotas tik tuo mokslu, kurį gali panaudoti savo tikslams. Todėl Lietuvos mokslas turėtų būti finansuojamas tų šalių pramonės ir
verslo, kur to mokslo rezultatai diegiami, kuriems Lietuvos mokslo paslau-gos reikalingos.

ML. Kalbate apie atskiras mokslininkų grupes, kurios tokius tarptautinius užsakymus priima, bet ne apie visą Lietuvos mokslą? Tarptautinio verslo atstovai gali remti tik išskirtines mokslininkų grupes, bet ne visą Lietuvos mokslą.

J. Požela. Taip ir yra, bet ką reiškia mūsų mokslininkui sudominti kitų šalių verslą? Laisvos rinkos sąlygomis veikia didžiulė konkurencija. Jei mokslininkas ką reikšmingo padaro, tai turi savo idėją ar „know how“ patentuoti, bandyti sudominti bet kurios šalies verslą. Žodžiu, turi laimėti milžinišką konkurencinę kovą.

ML. Tai tas pat kaip Lietuvos futbolo rinktinei laimėti pasaulio čempionatą. Tačiau net ir laimėjus intelektinę konkurenciją tarptautiniu mastu, mūsų mokslas neišvengia nuostolių: mokslininkų idėjos dažnai įgyvendinamos ne Lietuvos mokslo institucijų vardu, kartais ir ne mūsų mokslininkų vardu. Net ir patentai išduodami užsienio institucijų vardu. Globalizmo slibinas šitaip ryja savo aukas.

J. Požela. Tai galimybė mūsų mokslui išlikti. Mėginama teigti, kad Lietuvoje nėra gero rinkoje parduodamo mokslo, kad nematyti iš jo naudos ir rezultatų. Tai labai patogi pozicija, nes jeigu „mokslo nėra“, tai galima jo ir nefinansuoti. Tokios pozicijos dirbtinumą galima paneigti paprastais pavyzdžiais. Lietuvos mokslas turi darbų, kuriuos gali panaudoti ir panaudoja užsienio verslininkai. Antai UAB „Fermentas“ ir visos „Fermento“ grupės įmonių savininke šiais metais tapo „Thermo Fisher Scientific“ bendrovė, turinti 35 tūkst. darbuotojų, o jos metinės pajamos – 10 mlrd. JAV dolerių. UAB „Sicor Biotech“ tapo tarptautinės generinių vaistų lyderės „Teva“ dalimi ir toliau gali kurti bei gaminti sudėtingus biotechnologinius vaistus. Vadinasi, Lietuvos biotechnologijos bendrovių mokslininkų darbai domina sėkmingiausią verslą pasaulyje plėtojančias kompanijas.

Tiesa, negaliu pritarti visoms UAB „Sicor Biotech“ generalinio direktoriaus prof. Vlado Algirdo Bumelio nuostatoms ir ypač, kai jis tvirtina, kad mokslininkui reikia ne straipsnius rašyti, bet žurnalus skaityti, nes juose viskas parašyta, o straipsnių rašymas pernelyg brangiai atsieina. Gal iš dalies galima suprasti tokią „Sicor Biotech“ nuostatą, bet norėčiau paklausti: ar be fundamentinių darbų buvo įmanoma sukurti kad ir insuliną, dėl kurio ši bendrovė tapo žinoma pasaulyje? Pribręs būtinybė kurti ir kitus vaistus, štai tada be fundamentinių tyrinėjimų vaistų gamyboje neįvyks naujas proveržis.

Bet jeigu patys nerašysime straipsnių, tai ir kitų parašytų straipsnių negalėsime skaityti, paprasčiausiai nesuprasime, kas vyksta vienoje ar kitoje mokslo kryptyje. Kol kas turime žmonių, kurie supranta, kas vyksta jų krypties moksle, bet dar reikia, kad būtų iniciatorių tas turimas žinias naudingai pritaikyti. Tuo labiau, kad Lietuvoje sąlygomis net ir ne pačią didžiausią inovaciją pritaikyti reikia daugybės lėšų ir įveikti nemažai kitų kartais net dirbtinių sunkumų.


 

Ar Lietuvos fizikai sukurs terahercinį generatorių?

 

ML. Tad gal reikia sutikti su tais, kurie tvirtina, kad mums mokslas reikalingas ne tiek gamybai, kiek intelektinio potencialo išlaikymui, kad galėtume ugdyti jaunąją kartą, jai universitetuose kompetentingai perteikti žinias?

J. Požela. Tai būtinybė, bet mokslininkas turi dirbti ir gamybos verslui. Turiu mintyje pirmiausia fizinius ir technologijos mokslus. Noriu pakalbėti apie vieną man artimą ir labai praktišką dalyką – terahercinių dažnių diapazono elektromagnetines bangas. Jas galima taikyti labai plačiai, įvairiems diagnostikos poreikiams medicinoje, siekiant aptikti pavojingas ar narkotines medžiagas įvairiose aplinkose ir pan.

Dabar medicinai naudojami rentgeno spinduliai su didele fotonų energija, kurie kelia pavojų organizmo ląstelėms, todėl žmogaus organizmo švitinimas rentgeno sinduliais griežtai ribojamas. Švitindami rentgeno spinduliais rizikuojame žmogaus sveikata: nustatydami vėžines ar kitos ligos pažeistas ląsteles galime pažeisti ir sveikąsias. Terahercinių1 spindulių fotonų energija yra bent milijonus kartų mažesnė už rentgeno spindulių, bet jie tokie pat skvarbūs ir puikiausiai tinka gyvų organizmų diagnostikai. Beje, tas terahercines bangas skleidžia kiekvienas gyvas organizmas, bet mums reikia sukurti būdą, kaip generuoti tokio dažnio ir intensyvumo bangas, kurios tarnautų konkretiems poreikiams. Terahercinis spinduliavimas medikams į rankas įduotų kokybiškai naujos kartos diagnostikos galimybes, neturinčias žalojančio poveikio. Tai visiškai švarios diagnostikos galimybė.

ML. Tai kodėl nenaudojama?

J. Požela. Visa bėda, kad kol kas nėra sukurta patikimų būdų, kaip tas terahercinio diapozono bangas generuoti ir detektuoti. Jeigu Lietuvos mokslininkams pavyktų tokį generavimo ir signalo detektavimo būdą sukurti, turėtume pasaulinės reikšmės atradimą.Ar šios pušies šaknys, mėginančios kabintis į lakų pajūrio smėlį, neprimena Lietuvos mokslo situacijos?

ML. Kiek realu tokią užduotį įgyvendinti?

J. Požela. Prieš metus pasiūliau programą, kaip per 3–4 metus tokią aparatūrą būtų galima sukurti. Jeigu tokią idėją pavyktų įgyvendinti, įrodytume principinę galimybę, tai į tokios aparatūros masinę gamybą reikėtų investuoti atitinkamai lėšų ir būtų galima įgyvendinti labai reikšmingą proveržį moksle ir versle. Tada jau atsirastų, kas investuotų, bet pirmiausia reikia realiai parodyti, kad tokią aparatūrą įmanoma sukurti, kad ji veikia. Bet kol kas neatsiranda, kas tą 3–4 metų programą finansuotų.

Kap sakiau, turėdami terahercinių bangų šaltinį galėtume daug laimėti
biologiniuose, medicinos, aplinkos tyrinėjimuose ir diagnostikoje, labai naudingai galima taikyti ir kariniams tikslams. Todėl pasiūlau plėtoti naują mokslo kryptį – terahercinių bangų generavimas, indeksavimas ir spektroskopija. Visiškai naujas ir labai perspektyvus būdas, tiesa, ir rizikingas, kaip kad dažniausiai būna su originaliomis idėjomis.

ML. Būdas perspektyvus, naujas, o dainelė sena – pinigų nėra?

J. Požela. Iš tikro mūsų siekiui įgyvendinti neatsirado, nors reikėjo finansuoti penkių fizikų, dirbančių skirtingose laboratorijose darbą. Galėtume jiems mokėti dar papildomai už pusę etato, ir jie šalia savo atliekamo tiesioginio darbo galėtų imtis naujos krypties plėtojimo darbų. Norint
sėkmingai idėją įgyvendinti, reikia naujo priėjimo, man atrodo, kad mano idėja perspektyvi ir iš principo nauja. Mums reiktų kokių 6 mln. litų, bet mūsų pasiūlytam projektui lėšų neatsiranda. Net priešingai, Puslaidininkių fizikos institutą įtraukus į Fizinių ir technologijos mokslų centro sudėtį, Švietimo ir mokslo ministerija reikalauja atsisakyti keturių darbuotojų iš dešimties, kurie prie šios problemos galėtų dirbti.

ML. Tai jau panašu į sąmokslo teoriją. Valdininkai sprendžia, kokias fizinių ir technologinių mokslų kryptis vystyti, kas Lietuvai naudingiausia?

J. Požela. Projektas pakankamai rizikingas, nes siūlomas visiškai naujas fundamentalus principas, bet dideli dalykai be rizikos nepadaromi. Valdininkai projekto nepalaiko, nes Lietuvoje nėra pinigų. Mūsų pasirinkta programa atmesta. Man nesuprantama, kaip galima nefinansuoti perspektyvių mokslinių darbų.

ML. Buvo laikai, kai ir „karštųjų“ elektronų idėja kai kam gal ribojosi su fantastikos riba, bet Juras Požela ėmėsi ir padarė, Vilniuje buvo įkurtas Puslaidininkių fizikos institutas, kuris tapo plačiai žinomas ir tarptautiniu mastu.

J. Požela. Dabar vyksta įdomūs dalykai: pradėjusiame dirbti Fizinių ir technologinių mokslų centro Puslaidininkių institute reikalaujama atsisakyti trečdalio fizikų etatų, tap jų ir vyriausiojo mokslo darbuotojo etatų. Visai galimas dalykas, kad ir aš į tą skaičių pateksiu. Keista, kad taupyti norima būtent idėjas generuojančių darbuotojų sąskaita.

ML. Ko siekiama tokiais sprendimais?

J. Požela. Man atrodo, tik viena: kad esamas kūrybinio mokslo paveldas išnyktų, o liktų tas mokslas, kuris neštų pinigą. Fundamentinio mokslo ir rizikingų projektų nenorima finansuoti. Sprendimus priims tikriausiai gan atsitiktiniai asmenys. Viskas daroma, kad nuo vadovavimo mokslui būtent mokslininkai ir būtų atskirti. Tas pats dabar vyksta ir universitetuose.

Mokslininkams visada trūksta pinigų, ypač jeigu jie nemiega, turi gerų idėjų. Todėl kiekvienas siekia antklodę traukti į savo pusę. Pastebiu labai nemalonų reiškinį: kai lėšų išgyvenimui stinga universitetų mokslininkams, pageidautina, kad su jais konkuruojantis mokslo institutų mokslas pamažu dingtų. Mat kai kas įsivaizduoja, kad tada likę pinigai atiteks universitetams. Beje, tas ir daroma. Kai trūksta pinigų, dingsta pačių aktyviai dirbančių mokslininkų solidarumas. Mokslininkams reikalingos ne reformos ir nesibaigiančios pertvarkos, bet galimybė dirbti mokslinį darbą. O pinigų dalybos – tai mokslininkų Achilo kulnas, pati silpniausia jų vieta.

Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

 

Profesorius akademikas Juras Požela „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje interviu metu

Profesorius Juras Požela (antras iš dešinės) su kitais fizikais ir įvairių sričių mokslininkais, pristatant naują „Fizikos terminų žodyno“ leidimą

Ar šios pušies šaknys, mėginančios kabintis į lakų pajūrio smėlį, neprimena Lietuvos mokslo situacijos?

 

Nuorodos: „Mokslo Lietuva“ 2010 m. lapkričio 18 d. Nr. 20 (442).