Virgilijus Vaičaitis.Dėl mokslinių tyrimų Lietuvoje: gal verta eiti itin radikaliu keliu | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

Virgilijus Vaičaitis.Dėl mokslinių tyrimų Lietuvoje: gal verta eiti itin radikaliu keliu

Pa­daž­nė­jo dis­ku­si­jų dėl ga­li­mų Moks­lo ir stu­di­jų įsta­ty­mo pa­tai­sų, bet kol kas ais­tros ver­da tik dėl uni­ver­si­te­ti­nių stu­di­jų. Ne ma­žiau svar­bi įsta­ty­mo da­lis – moks­li­nių ty­ri­mų reg­la­men­ta­vi­mas, ta­čiau dėl jo dis­ku­si­jų be­veik ne­vyks­ta. Ne­jau­gi ma­no­ma, jog moks­li­nė dės­ty­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ja ne­tu­ri įta­kos dės­ty­mo ko­ky­bei ar kad Lie­tu­vo­je bent moks­lo ti­ria­mo­jo­je sri­ty­je vis­kas idea­lu ir nie­ko jau ne­be­rei­kia keis­ti?

Dėl pir­mos klau­si­mo da­lies, ma­nau, ne­ver­ta dis­ku­tuo­ti, ta­čiau Lie­tu­vos moks­lo ko­ky­bės ver­ti­ni­mas nė­ra toks vie­na­reikš­mis. Vi­sų pir­ma, nė­ra vie­no aiš­kaus moks­li­nių ty­ri­mų ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jaus, o jei va­do­vau­ja­ma­si ke­liais, iš­kart ky­la dis­ku­si­jų dėl jų san­ty­ki­nės svar­bos, ypač ver­ti­nant skir­tin­gų moks­lo sri­čių ar kryp­čių lai­mė­ji­mus. Ne­si­gi­lin­da­mas į tas pe­ri­pe­ti­jas no­rė­čiau pa­ana­li­zuo­ti Lie­tu­vos moks­lo pa­dė­tį vie­nu, bet, ko ge­ro, svar­biau­siu - moks­li­nių pub­li­ka­ci­jų - as­pek­tu.

Ir bu­hal­te­riai, ir vadybininkai

Moks­li­nės in­for­ma­ci­jos ins­ti­tu­to (ISI) duo­me­nis, Lie­tu­vo­je par­ašo­ma (ar bent tu­ri lie­tu­viš­kas afi­lia­ci­jas) šim­tai moks­li­nių dar­bų. Nuo 1990 me­tų bend­ras pub­li­ka­ci­jų skai­čius (įskai­tant tiks­liuo­sius, so­cia­li­nius, hu­ma­ni­ta­ri­nius moks­lus, me­nus bei pra­ne­ši­mus pres­ti­ži­nė­se kon­fe­ren­ci­jo­se) iš­au­go dau­giau nei 11 kar­tų ir 2008 me­tais pa­sie­kė 3206. Įdo­mu, kad vė­les­niais me­tais pub­li­ka­ci­jų ne tik ne­di­dė­jo, bet ėmė stip­riai ma­žė­ti. Gal kiek ge­res­nė pa­dė­tis bu­vo tiks­lių­jų moks­lų sri­ty­je: pub­li­ka­ci­jų pres­ti­ži­niuo­se moks­lo žur­na­luo­se (ne­įs­kai­tant pra­ne­ši­mų kon­fe­ren­ci­jo­se) skai­čius nu­sto­jo spar­čiai aug­ti jau 2007 me­tais, ta­čiau vė­liau bent ne­ma­žė­jo, sta­bi­li­za­vo­si maž­daug ties 2000 pub­li­ka­ci­jų per me­tus.

Pri­si­pa­žin­siu, to­kia sta­tis­ti­ka ge­ro­kai nu­ste­bi­no. Lie­tu­vo­je moks­li­niai ty­ri­mai, bent jau iš pir­mo žvilgs­nio, or­ga­ni­zuo­ja­mi taip, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je: moks­li­nin­kai re­gu­lia­riai (gal net per daž­nai) at­es­tuo­ja­mi, o moks­lo įstai­gos rei­tin­guo­ja­mos va­do­vau­jan­tis pa­sau­li­nio ly­gio stan­dar­tais. Tai kas gi nu­ti­ko 2007-2008 me­tais? Pir­miau­sia į gal­vą at­ei­na to­kie fak­tai: 2006-2009 me­tais bu­vo vyk­do­ma Lie­tu­vos moks­lo ins­tu­tu­ci­jų bei moks­li­nių ty­ri­mų reor­ga­ni­za­ci­ja, pri­im­tas da­bar­ti­nis Moks­lo ir stu­di­jų įsta­ty­mas. Ir dar vie­nas ne ma­žiau svar­bus įvy­kis: 2004 me­tais Lie­tu­va įsto­jo į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES), o maž­daug 2006-2008 me­tais moks­lo ins­ti­tu­ci­jas pa­sie­kė di­džiu­lės ES struk­tū­ri­nių prog­ra­mų lė­šos.

Pa­na­šu, kad vie­nas ar abu šie veiks­niai ir su­ma­ži­no Lie­tu­vos moks­lo „pro­duk­ci­jos“ ly­gį. Apie ES struk­tū­ri­nių (o kar­tais net ir biu­dže­ti­nių) lė­šų pa­nau­do­ji­mo su­bti­ly­bes jau bu­vo daug ra­šy­ta. Vien ko ver­tas Vie­šų­jų pir­ki­mų įsta­ty­mas, vi­sus moks­li­nin­kus, pro­fe­so­rius ar net aka­de­mi­kus pri­ly­gi­nan­tis smul­kiems ki­šen­va­giams ir ver­čian­tis pil­dy­ti dau­gy­bę at­as­kai­tų, pa­grin­di­mų, len­te­lių, or­ga­ni­zuo­ti kon­kur­sus ir iš es­mės tap­ti kva­li­fi­kuo­tais bu­hal­te­riais ir va­dy­bi­nin­kais. Tur­būt sie­kiant šio­je sri­ty­je dar la­biau pa­kel­ti moks­li­nin­kų kva­li­fi­ka­ci­ją jau pri­gal­vo­ta įvai­riau­sių fi­nan­sa­vi­mo bū­dų: nuo 2,5 tūkst. li­tų ver­tės stu­den­tų pra­kti­kų iki ke­lių ar net ke­lias­de­šim­ties mi­li­jo­nų li­tų apim­ties ES pi­ni­gais re­mia­mų pro­jek­tų. Nors tei­sy­bės dė­lei rei­kė­tų pa­mi­nė­ti, kad pa­sta­ruo­ju me­tu at­si­ra­do ir to­kių fi­nan­sa­vi­mo me­to­dų, kai moks­li­nin­kams ne­beuž­krau­na­ma tiek daug va­dy­bi­nio bei bu­hal­te­ri­nio dar­bo, vis dėl­to ne­pa­na­šu, kaip ma­ty­ti ir pa­teik­ta­me gra­fi­ke, kad pub­li­ka­ci­jų skai­čius at­ei­ty­je iš es­mės di­dės ar bent 2014-ai­siais bus ge­ro­kai di­des­nis nei anks­tes­niais me­tais.

Sten­gian­tis iš­gy­ven­ti ir prisitaikyti

Tai­gi lie­ka ki­tas veiks­nys, ga­li­mai stab­dan­tis moks­li­nę veik­lą – moks­lo ins­ti­tu­ci­jų pert­var­ka bei moks­li­nių ty­ri­mų ver­ti­ni­mo me­to­di­kos kei­ti­mas. Apie aukš­to­jo moks­lo ko­ky­bę, stu­den­tų krep­še­lius, mo­kė­ji­mo už moks­lą tvar­ką, uni­ver­si­te­tų bei ki­tų moks­lo ins­ti­tu­ci­jų val­dy­mo mo­de­lius, struk­tū­rą taip pat pri­ra­šy­ta la­bai daug pub­li­ka­ci­jų, pa­skelb­ti net ke­li Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo iš­aiš­ki­ni­mai. No­rė­čiau at­kreip­ti dė­me­sį, kad ter­mi­nas „aukš­ta­sis moks­las“ daž­niau­siai var­to­ja­mas tik kaip uni­ver­si­te­ti­nio mo­ky­mo si­no­ni­mas, o tai iš es­mės su­siau­ri­na moks­lo su­pra­ti­mą. Vis dėl­to ei­li­nius moks­li­nin­kus la­biau vei­kia ne struk­tū­ri­nės moks­lo val­dy­mo per­mai­nos (ne taip jau ir svar­bu, kas val­dys uni­ver­si­te­tą ar ins­ti­tu­tą, ku­ria­me jie dir­ba - „sa­vi“ se­na­to na­riai ar, pa­vyz­džiui, mi­nis­te­ri­jos pa­skir­ti funk­cio­nie­riai), o at­lie­ka­mų ty­ri­mų ko­ky­bės ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai bei są­ži­nin­gu dar­bu įgy­ja­mos so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos.

Kaip Lie­tu­vo­je žiū­ri­ma į moks­lo žmo­nes ir ko­kias so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas šiuo me­tu jie gau­na, tur­būt ge­riau­siai par­odo fak­tas, kad ne per se­niau­siai be­veik vi­si moks­li­nin­kai vie­toj ei­li­nės at­es­ta­ci­jos bu­vo pri­vers­ti da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se dėl par­ei­gų, ku­rias iš tie­sų jau ei­na po 20-30 me­tų. Toks po­žiū­ris į moks­li­nin­kus bei jau mi­nė­tos moks­li­nių ty­ri­mų fi­nan­sa­vi­mo prob­le­mos ti­kriau­siai ne­ska­ti­na jų lo­ja­lu­mo nei sa­vo ins­ti­tu­ci­joms, nei Lie­tu­vai. Gal ma­ty­da­mi, ko­kia „švie­si“ at­ei­tis lau­kia, jau­ni ir pers­pek­ty­vūs moks­li­nin­kai, dok­to­ran­tai ar net stu­den­tai mie­liau ren­ka­si emig­ra­ci­ją nei moks­li­nius ty­ri­mus Lie­tu­vo­je. Ki­ti, tiek jau­ni, tiek ir pa­ty­rę, sten­gia­si iš­gy­ven­ti ir pri­si­tai­ky­ti prie nuo­lat kin­tan­čios jų dar­bo re­zul­ta­tų ver­ti­ni­mo sis­te­mos: su­nkiai dir­ba la­bo­ra­to­ri­jo­se, dės­to stu­den­tams, ra­šo pub­li­ka­ci­jas ir vyk­do vis griež­tė­jan­čius at­es­ta­ci­jų bei kon­kur­sų rei­ka­la­vi­mus.

Kai vie­nas ly­gu keturiems

 

Lietuvos mokslinių publikacijų, referuojamų ISI duomenų bazėse, skaičius: raudoni stulpeliai – bendras skaičius, juodi stulpeliai – straipsniai periodiniuose recenzuojamuose mokslo žurnaluose.

 

Vis dėl­to at­si­ran­da ne­ma­žai ir to­kių moks­li­nin­kų, ku­rie ne tik leng­vai at­es­tuo­ja­mi, bet ir su­ge­ba dirb­ti moks­li­nė­se (ir ne tik) kom­pa­ni­jo­se, spė­ja joms va­do­vau­ti ar net sėk­min­gai ūki­nin­kau­ja. Drįs­tu tvir­tin­ti, jog to­kia par­adok­sa­li pa­dė­tis su­si­da­rė dėl keis­to­kai nu­sta­ty­tų moks­lo dar­buo­to­jų mi­ni­ma­lių kva­li­fi­ka­ci­nių par­ei­gy­bių rei­ka­la­vi­mų. Nors ir griež­tai rei­ka­lau­ja­ma ga­na ojek­ty­viai nu­sta­ty­to pub­li­ka­ci­jų skai­čiaus, vi­siš­kai ne­at­siž­vel­gia­ma į tų pub­li­ka­ci­jų bend­raau­to­rių skai­čių. Pa­vyz­džiui, moks­li­nin­kas, vie­nas per me­tus par­ašęs vie­ną pub­li­ka­ci­ją, ko­ti­ruo­ja­mas ly­giai taip pat, kaip ir kiek­vie­nas iš ke­tu­rių moks­li­nin­kų gru­pės na­rių, taip pat par­ašiu­sių vie­ną, to­kio pat ly­gio, bet bend­rą pub­li­ka­ci­ją. Iš pir­mo žvilgs­nio ug­do­mas moks­li­nin­kų drau­giš­ku­mas, ska­ti­na­mas bend­ra­dar­bia­vi­mas, ypač su už­sie­nio ko­le­go­mis, ku­rie pa­pras­tai pub­li­kuo­ja ge­ro­kai dau­giau moks­li­nių straips­nių nei lie­tu­viai. De­ja, kaip jau mi­nė­ta anks­čiau, dau­ge­lis moks­li­nin­kų bu­vo pri­vers­ti tap­ti pui­kiais va­dy­bi­nin­kais ir ga­na grei­tai su­pra­to, kad moks­li­nin­kų bend­ra­dar­bia­vi­mas ar bend­ri moks­li­niai ty­ri­mai ga­li bū­ti for­ma­lūs. Ki­taip ta­riant: "Šian­dien į bend­raau­to­rius pri­ra­šiau ta­ve, ryt - tu ma­ne, ir abu be di­de­lių pa­stan­gų tu­rė­sim dvi­gu­bai dau­giau pub­li­ka­ci­jų“.

Taip ne­for­ma­lios gru­pės di­dė­ja, kiek­vie­no moks­li­nin­ko pub­li­ka­ci­jų gau­sė­ja, bet bend­ras jų skai­čius, de­ja, net ma­žė­ja. Aiš­ku, įro­dy­ti, kad vyks­ta toks pri­ra­ši­nė­ji­mas, be­veik ne­įma­no­ma ir var­gu ar ver­ta. Ta­čiau bend­raau­to­rių skai­čiaus di­dė­ji­mo ten­den­ci­ja pa­sta­ruo­ju me­tu itin ryš­ki. Prieš 10-15 me­tų dau­ge­ly­je fi­zi­kos sri­čių keis­tai at­ro­dy­da­vo pub­li­ka­ci­jos, pa­si­ra­šy­tos ke­tu­rių ar pen­kių moks­li­nin­kų, o da­bar jau ne­bes­te­bi­na ir vi­du­ti­nio ly­gio straips­ne­liai, „pa­ra­šy­ti“ net 16 bend­raau­to­rių. Be­je, tai ne tik Lie­tu­vos, bet ir pa­sau­li­nė ten­den­ci­ja, gal kiek ma­žiau pa­vei­ku­si JAV moks­li­nin­kus. Ji iš­krei­pia moks­li­nių ty­ri­mų fi­nan­sa­vi­mo sis­te­mą, pa­grįs­tą pub­li­ka­ci­jų skai­čiu­mi ver­ti­na­ma moks­li­nin­kų kva­li­fi­ka­ci­ja. Taip di­des­nėms, nors ir ne itin efek­ty­vioms moks­li­nin­kų gru­pėms su­da­ro­mos kur kas ge­res­nės są­ly­gos pa­pil­do­mam fi­nan­sa­vi­mui gau­ti, nes be­veik kiek­vie­nas jų na­rys at­ski­rai eks­per­tų ver­ti­ni­mui ga­li pa­teik­ti daug, nors ir tų pa­čių moks­li­nių pub­li­ka­ci­jų.

Į gy­lį ar paviršiumi

Dar vie­nas veiks­nys, ne­ska­ti­nan­tis moks­li­nių pub­li­ka­ci­jų skai­čiaus au­gi­mo, ma­no ma­ny­mu, yra ha­bi­li­tuo­to dak­ta­ro laips­nio (ar bent ha­bi­li­ta­ci­jos pro­ce­dū­ros ) pa­nai­ki­ni­mas. Kar­tu su moks­li­nių pub­li­ka­ci­jų bend­raau­to­rių skai­čiaus ig­no­ra­vi­mu tai pa­ma­žu ve­da ir prie dak­ta­ro laips­nio bei vi­so Lie­tu­vos moks­lo ly­gio deg­ra­da­vi­mo. Taip net at­si­tik­ti­nai į dok­to­ran­tū­rą pa­te­kęs jau­nuo­lis daž­nai sėk­min­gai tam­pa moks­lų dak­ta­ru, nes moks­li­niai va­do­vai pa­pras­tai bū­na la­bai su­in­te­re­suo­ti to­kia sa­vo dok­to­ran­tų stu­di­jų pa­bai­ga (vėl tos at­es­ta­ci­jos!). Tu­rė­da­mas va­dy­bi­nin­ko ga­bu­mų, toks jau­nas dak­ta­ras ga­na grei­tai ga­li „pri­si­rink­ti“ 20 moks­li­nių pub­li­ka­ci­jų ir pre­ten­duo­ti į vy­riau­sio­jo moks­lo dar­buo­to­jo ar net pro­fe­so­riaus eta­tą. Ki­ta ver­tus, maž­daug 28 me­tų moks­li­nin­kai, įgi­ję dak­ta­ro laips­nį, iki pat kar­je­ros pa­bai­gos (dau­giau nei 35 me­tus!) kaip ir ne­be­tu­ri mo­ty­va­ci­jos kel­ti moks­li­nę kva­li­fi­ka­ci­ją, spręs­da­mi su­dė­tin­gas moks­li­nes prob­le­mas ir sis­te­min­gai ra­šy­da­mi vis gi­les­nes moks­li­nes pub­li­ka­ci­jas. Leng­viau slys­ti pa­vir­šiu­mi, prie ir šiaip ne itin ver­tin­gų pub­li­ka­ci­jų pri­ra­šant ko­le­gas ir pri­si­ra­šant pa­čiam, nes vis tiek at­ei­ty­je bū­tų ver­ti­na­mas tik tų pub­li­ka­ci­jų, o ne jų bend­raau­to­rių skai­čius. Pla­nuo­jant ra­šy­ti ha­bi­li­ta­ci­nį dar­bą bend­raau­to­rių skai­čius bū­da­vo la­bai svar­bus, nes tos pa­čios pub­li­ka­ci­jos ne­bu­vo ga­li­ma pa­nau­do­ti ke­liems ha­bi­li­ta­ci­niams dar­bams. Tie­sa, ir jau­nie­ji moks­li­nin­kai kas ke­le­rius me­tus tu­ri pe­rei­ti at­es­ta­ci­jų pro­ce­dū­ras, ta­čiau jos dėl anks­čiau mi­nė­tų prie­žas­čių ko­mu­ni­ka­lioms as­me­ny­bėms daž­nai yra tik for­ma­lu­mas.

Ne­pri­ta­rian­tie­ji šioms min­tims ga­li teig­ti, jog pub­li­ka­ci­jų skai­čius ne­ga­li bū­ti vie­nin­te­lis moks­li­nio dar­bo ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus. Tu­ri bū­ti at­siž­velg­ta ir į to­kius veiks­nius kaip pa­ten­tų bei nau­jų tech­no­lo­gi­jų kū­ri­mas, vyk­do­mų ty­ri­mų reikš­mė Lie­tu­vos bei pa­sau­li­nio moks­lo kon­teks­te, ry­šiai su pra­mo­ne. Vi­sa tai tie­sa, bet nie­kas ti­kriau­siai ne­drįs­tų pa­neig­ti fak­to, jog pa­grin­di­nis moks­li­nio dar­bo bei in­di­vi­dua­lių moks­li­nin­kų ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus vi­sa­me pa­sau­ly­je yra bū­tent pub­li­ka­ci­jų skai­čius ir su juo su­si­ję iš­ves­ti­niai par­ame­trai: ci­ta­vi­mo skai­čius, žur­na­lų, ku­riuo­se pub­li­kuo­ja­ma­si, pres­ti­žas ir pa­na­šiai. Be to, rei­kia pa­žy­mė­ti, jog kri­te­ri­jai, su­si­ję su pa­ten­tų skai­čiu­mi bei nau­jų tech­no­lo­gi­jų kū­ri­mu tarp­tau­ti­niu mas­tu ne­ga­li bū­ti vi­siš­kai ob­jek­ty­vūs, nes yra tie­sio­giai su­si­ję su bend­ra at­ski­rų ša­lių eko­no­mi­kos pa­dė­ti­mi bei jų ino­va­ty­vių pra­mo­nės ša­kų ly­giu.

Dar vie­nas po­ten­cia­lių opo­nen­tų ar­gu­men­tas ga­lė­tų bū­ti tei­gi­nys, jog svar­bu ne kie­ky­bė, o ko­ky­bė, t.y. ge­riau ma­žiau, bet aukš­tos ko­ky­bės pub­li­ka­ci­jų ar pa­ten­tų, nei daug ma­žos moks­li­nės ver­tės ma­ku­la­tū­ros. Ir iš tie­sų šia kryp­ti­mi Lie­tu­vo­je ti­krai ne­ma­žai pa­da­ry­ta. Ge­ro­kai su­pras­tin­ta pro­jek­tų par­aiš­kų bei jų at­as­kai­tų ver­ti­ni­mo sis­te­ma, ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai ta­po aiš­kes­ni ir ar­ti­mes­ni pa­sau­li­niams, moks­li­niai žur­na­lai di­fe­ren­ci­juo­ja­mi pa­gal jų pres­ti­žą. Bent jau gam­tos moks­lų sri­ty­je ta­po be­veik bep­ras­miš­kas moks­li­nės „ma­ku­la­tū­ros“ spaus­di­ni­mas tre­čia­rū­šiuo­se pseu­do­moks­li­niuo­se žur­na­luo­se. Ta­čiau aki­vaiz­du, jog to ne­pa­kan­ka. Iki šiol be­veik nė­ra lie­tu­viš­kų pub­li­ka­ci­jų to­kiuo­se pres­ti­ži­niuo­se tarp­tau­ti­niuo­se žur­na­luo­se kaip „Scien­ce“ ar „Na­tu­re“. Tiks­liau, lie­tu­viš­kų pa­var­džių ga­li­ma ras­ti, bet be lie­tu­viš­kų afi­lia­ci­jų.

Kad or­kes­tras gro­tų geriau

2013 me­tais gau­ta in­for­ma­ci­ja iš Eu­ro­pos moks­li­nių ty­ri­mų ta­ry­bos - dar vie­nas fak­tas, liu­di­jan­tis, jog Lie­tu­vos moks­lo ly­gis, švel­niai ta­riant, nė­ra aukš­čiau­sias. Eu­ro­pos moks­li­nin­kai, lai­mė­ję ne­se­niai vy­ku­sį pres­ti­ži­nį kon­kur­są dėl va­di­na­mų­jų do­ta­ci­jų pa­ty­ru­siems ty­rė­jams, iš­si­da­li­jo 680 mln. eu­rų. Lie­tu­viai ne­ga­vo nie­ko. Pa­dė­ties, ma­nau, ne­pa­keis ir iš ES at­ėju­si ini­cia­ty­va kur­ti iš­ma­nią­sias spe­cia­li­za­ci­jas. Ji pa­gal jau su­si­for­ma­vu­sias Lie­tu­vo­je „tra­di­ci­jas“ bus pri­tai­ky­ta vie­ti­nei spe­ci­fi­kai - kaip jau da­bar aiš­kė­ja, tik pers­kirs­tant fi­nan­sa­vi­mo srau­tus tarp pa­grin­di­nių Lie­tu­vos moks­lo ins­ti­tu­ci­jų, bet iš es­mės dau­giau nie­ko ne­kei­čiant. Nors vi­si ži­no, jog vien su­kei­tus mu­zi­kan­tus vie­to­mis or­kes­tras ne­pra­de­da ge­riau gro­ti.

Klau­si­mas, ką da­ry­ti, kad moks­li­niai ty­ri­mai bū­tų efek­ty­ves­ni ir re­zul­ta­ty­ves­ni, tam­pa vis ak­tua­les­nis. Es­mi­nius šios prob­le­mos spren­di­mo bū­dus, ko ge­ro, ga­lė­tų pa­siū­ly­ti tik ge­rai in­for­muo­tų, pro­fe­sio­na­lių ir ne­an­ga­žuo­tų moks­lo ana­li­ti­kų (jei to­kių iš vi­so yra Lie­tu­vo­je) ko­man­da, tu­rin­ti pa­lai­ky­mą Vy­riau­sy­bė­je ir Sei­me. Bent iš da­lies pa­dė­tis pa­ge­rė­tų, jei bū­tų at­siž­velg­ta į pa­sta­bas dėl pub­li­ka­ci­jų bend­raau­to­rių skai­čiaus, ha­bi­li­ta­ci­jos pro­ce­dū­ros ir mak­si­ma­laus moks­li­nių pro­jek­tų par­aiš­kų ir at­as­kai­tų ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jų su­pras­ti­ni­mo. Gal ver­tė­tų ei­ti itin ra­di­ka­liu ke­liu: bent da­lį pa­pil­do­mo fi­nan­sa­vi­mo moks­li­nin­kams skir­ti at­siž­vel­giant į jų kom­pe­ten­ci­ją, pa­grįs­tą pub­li­ka­ci­jo­mis ar rea­li­zuo­tais pa­ten­tais, ne­rei­ka­lau­jant nei tuš­čia­žo­džia­vi­mo, kad pa­si­ža­da vyk­dy­ti itin ak­tua­lius ir svar­bius moks­li­nius ty­ri­mus ir gau­ti kon­kre­čių re­zul­ta­tų, nei iš­plės­ti­nių at­as­kai­tų, daž­nai par­ašy­tų be pa­grin­do gi­rian­tis? Jei taip pa­skir­ti pi­ni­gai bū­tų iš­leis­ti ne pa­gal pa­skir­tį ir per at­as­kai­ti­nį pe­rio­dą pub­li­ka­ci­jų skai­čius lik­tų mi­ni­ma­lus, to­kie moks­li­nin­kai at­ei­ty­je au­to­ma­tiš­kai ne­ga­lė­tų pre­ten­duo­ti į pa­pil­do­mą sa­vo ty­ri­mų fi­nan­sa­vi­mą.

Ha­bil. dr. Vir­gi­li­jus Vai­čai­tis yra Vil­niaus uni­ver­si­te­to La­ze­ri­nių ty­ri­mų cen­tro vy­res­ny­sis moks­lo darbuotojas

Nuorodos: Visas straipsnis lzinios.lt.