Trečiadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas baigė nagrinėti Vaikų teisių apsaugos kontrolierės įstaigos skundą, kuriame keliamas klausimas, ar 2012 metų rugsėjo 7 dieną priimtas švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įsakymas, patvirtinantis naują stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tvarką jau nuo 2014 metų, nepažeidė Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio įtvirtinto reikalavimo visus pakeitimus šioje srityje daryti ir skelbti ne vėliau kaip prieš dvejus metus iki jų įsigaliojimo pradžios. Toks reikalavimas yra skiras užtikrinti, jog mokiniai, siekiantys įgyvendinti iš Konstitucijos kylančią teisę į nemokamą aukštąjį mokslą, galėtų iš anksto žinoti, ko iš jų bus reikalaujama, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti minėtą teisę.

Teismas išklausė tiek skundo teikėjų, tiek  ministerijos atstovų argumentus ir priėmė sprendimą, jog naujoji tvarka prieštarauja iš Konstitucijos kylančiai nuostatai ir galiojantiems teisės aktams.

Sveikintinas sprendimas ir  galima tik pasidžiaugti, jog LVAT, suvokdamas problemos aktualumą, labai operatyviai nagrinėjo šią bylą. Galėjo užsiimti ir kitais svarbiais klausimais, jei ne stebėtinas eksministro G. Steponavičiaus atkaklumas.  Panašu, kad visiems, išskyrus šį politiką, buvo akivaizdu, jog naujoji tvarka geriausiu atveju gali būti įvesta nuo 2015 metų. Beje, ir Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, ir Lietuvos moksleivių parlamentas, ir kitos organizacijos G. Steponavičiui siūlė nekelti sumaišties, bet paprasčiausiai  nukelti įsakymo įsigaliojimą metams. Deja, nors Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovai mėgsta save vadinti sveiko proto dešiniaisiais, akivaizdu, kad  bent jau vienas šiai partijai priklausančio eksministro sprendimas leidžia tuo suabejoti.

Deja, Lietuvoje už įtakingas pareigas (negaliu rašyti – atsakingas – nes nelabai suprantu, kaip tos atsakomybės išsireikalauti) einančių veikėjų klaidas mokame mes, mokesčių mokėtojai. Ką gi, gyvename demokratinėje visuomenėje, kur net ministrai turi teisę klysti.  Be to sakoma, kad išmintingas ir  stiprus ne tas, kas neklysta, bet tas, kuris sugeba pripažinti klaidą ir išdrįsta ją atitaisyti. Eksministro G. Steponavičiaus reakcija, paskelbus teismo sprendimą, deja, tik dar kartą patvirtino ne kartą girdėtus pedagogų priekaištus, jog eksministras užsispyręs bei arogantiškas, ir jo sprendimai dažnai neturi nieko bendro nei su liberalų tiek vertinama žmogaus laisve, nei su pagarba žmogaus orumui.

G. Steponavičius BNS pareiškė, kad grįžti prie senosios stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos būtų netikslinga, esą tai sukeltų sumaištį mokyklose, vėl tektų pertvarkyti pamokų tvarkaraščius, kurie jau esą stabilizavosi. Eksministras pripažino, kad naujos tvarkos įvedimas nebuvo deramai aptartas nei su mokytojais, nei su mokiniais, nei su jų tėvais, tačiau tvirtino, kad tokios tvarkos pageidauja Lietuvos aukštosios mokyklos, ir ji esą suteikia didesnes pasirinkimo galimybes abiturientams,

Jau esu rašęs apie  abejotiną G. Steponavičiaus nuostatą, kad švietimo sistemą reglamentuojančių teisės aktų neverta plačiai svarstyti, aptarti su visuomene, o pakanka pasikliauti kelių funkcionierių sprendimais. Ji ne tik dikredituoja lietuviškąjį liberalizmą (G. Steponavičius yra vienas iš LLS lyderių), bet ir rodo, jog  nemaža dalis Lietuvos politikų  vkarietišką liberalią demokratiją painioja su TSKP ir komjaunimo propaguotu demokratiniu centralizmu. Beje, vienas iš  dar rudenį išsakytų G. Steponavičiaus argumentų, kodėl neverta atidėti naujos tvarkos įsigaliojimą bent vieniems metams, buvo nuogąstavimas, kad prieš tą laiką vėl įsivelsime į diskusijas, o šiandien reikia ne diskutuoti, bet skelbti įsakymus.

Primenu, kad naujos stojamųjų tvarkos esmė – didinamas egzaminų, pagal kurių rezultatus Lietuvos aukštosios mokyklos privalės priimti studentus, skaičius. Pavyzdžiui, jei dabartinis vienuoliktokas norės studijuoti teologiją, jo šansai labai priklausys nuo geografijos ir, pavyzdžiui, biologijos egzaminų. Būsimas medikas privalės susirūpinti matematikos intensyvesniu mokymusi etc. Jei abiturientas 2014 metais norės stoti į filosofiją, jis bus vertinamas ne tik pagal lietuvių ir užsienio kalbų bei istorijos, bet taip pat pagal matematikos ir, pavyzdžiui, biologijos egzaminų rezultatus. Kam šiuo atveju biologija? Esą dėl įvairiapusiškumo.

Tokia tvarka buvo paskelbta tik rugsėjo pradžioje, numojant ranka, kad visą pusmetį gimnazijose mokiniai turėjo rinktis savo mokymo planus artimiausiems porai metų, nė nenujausdami, ką jiems ruošia Švietimo ir mokslo ministerija. Ministro įsakas buvo paskelbtas tik rugsėjo 7 dieną, kai jau visi tvarkaraščiai buvo sudaryti.

Mane asmeniškai net labiau už keistą G. Steponavičiaus troškimą eksperimentuoti su mokiniais paveikė ciniška ministerijos pranešimo spaudai antraštė – „Dabartiniams vienuoliktokams – platesnės būsimų studijų pasirinkimo galimybės”. Kaip tos galimybės „didėja“? Mokinys, norėdamas turėti galimybę įstoti į aukštąją mokyklą Lietuvoje, turės laikyti bent dviem egzaminais daugiau, ir tiek. Verta atkreipti dėmesį, kad ir iki naujos tvarkos patvirtinimo kiekvienas mokinys galėjo rinktis penkis egzaminus (privaloma – ne mažiau kaip trys), tačiau didelė dalis mokinių to nedarė, nes suvokė, kad tada tektų mokytis nuolatinio streso ir alinamo krūvio sąlygomis.  ŠMM konsultavę ekspertai ir politikai nusprendė, jog  vienuoliktokas yra per jaunas „saugotis“ ir  pats apsispręsti, ko nori gyvenime, ir nusprendė priversti jį didinti mokymosi krūvį.

Pertvarkos tikslas tarsi kilnus – abiturientas, neįstojęs į socialinius mokslus dėl didžiulio konkurso, galėtų stoti į techninius mokslus, kur konkursas mažesnis, bet reikalaujama atitinkamos pakraipos egzaminų. Ką polinkio ar talento techniniams mokslams neturintis jaunuolis veiks  studijuodamas universitete tiksliuosius mokslus? Tai garbiems ekspertams nelabai rūpi, nes jie įsitikinę, kad jaunas žmogus privalo sugebėti prisitaikyti, ir tėra medžiaga, iš kurios mes galime „nulipdyti“, ko tik mums reikia.

Pokyčius išprovokavo įsitikinimas, kad ligšiolinis profiliavimas mokyklose turi destruktyvių padarinių. Esą auga labai vienpusiškų jaunuolių karta. Nesu tikras, ar iš tiesų pagrindinė Lietuvos švietimo sistemos problema yra profiliavimas, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad G. Steponavičiaus „reforma” keistai sprendžia tikro ar tariamo mokinių vienpusiškumo problemą. Juk pats mokymosi turinys mokyklose nesikeičia, reforma pradedama ne nuo mokyklos, bet nuo Lietuvos aukštųjų mokyklų. Juk mokinys, kuris apsisprendė stoti į universitetą užsienyje, ir toliau gali likti „vienpusiškas“ ir „nebrandus“, nes gali ramiai ten stoti, išlaikęs tris privalomus valstybinius egzaminus. Nebent tokiu būdu taupomos mūsų valstybės lėšos, nukreipiant dar daugiau jaunų žmonių studijuoti užsienyje?

Tačiau neverta veltis į diskusijas dėl profiliavimo bei to, kokių pertvarkų reikia Lietuvos švietimo sistemoje.  Teismui buvo skundžiamas ne naujos tvarkos turinys, bet tai, kad reformos daromos, nesilaikant dabar galiojančių teisės aktų. Tikrai norėčiau, kad naujoji Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė  ne paprasčiausiai metams atidėtų reformas, bet  surengtų plačią diskusiją dėl jų su visomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis. Šiandien svarbiausia tai, jog visi sutartume, kad įstatymai galioja net ir politikams, net ir švietimo sistemoje. Noriu tikėti, kad G. Steponavičius paprasčiausiai eilinį kartą pasikarščiavo, pareikšdamas, kad netikslinga reaguoti į LVAT nutartį. Tikiu, kad jo kolega, teisingumo eksministras Remigijus Šimašius jam paaiškins, ką reiškia teismo sprendimas.

Kitas dalykas – man kelia didelį nerimą, kad eksministras visus klaidina, iškreipdamas faktus. Jis teigia, kad netikslinga grįžti prie senosios tvarkos, jog tai sukels sumaištį. Pirmiausia kol kas nėra jokios naujos tvarkos, kurią reikėtų keisti. Ji turėjo įsigalioti nuo 2014 metų ir yra susijusi išskirtinai su stojimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tvarka. Pagal dabar galiojantį Mokslo ir studijų įstatymą, dabartinė tvarka turėtų galioti mažiausiai 2013 ir 2014 metais, nes keičiama ji gali būti ne vėliau kaip prieš dvejus metus.

Ar iš tiesų gimnazijoms, atidėjus G. Steponavičiaus sugalvotos pertvarkos įsigaliojimą metams, būtinai reikės iš naujo pertvakyti tvarkaraščius?  Mano įsitikinimu, ne. Noriu atkreipti dėmesį, kad ir dabar abiturientai turi teisę laikyti tiek tris, tiek penkis egzaminus.  Iš tiesų didžioji dauguma vienuoliktokų, reaguodami į ŠMM eksperimentą, rudenį keitėsi anksčiau pasirinktas disciplinas bei jų mokymosi lygį. Tikėtina, kad dabar dalis iš jų vėl norės pokyčių. Tikiu, kad kai kuriose mokyklose tvarkaraščius galima bus pakoreguoti jau pavasarį, o kitose mokiniai galės peržiūrėti savo pasirinkimus nuo rudens. Svarbiausia, jog jie bus laisvi rinktis, ir ne koks „liberalas” jiems primes savo pageidavimus.

G. Steponavičius iškėlė klausimą: ar tikslinga vykdyti teismo nutartį ir laikytis įstatymų? Atkreipiu dėmesį, jog jis neginčija, kad nutartis neteisinga ar jai trūksta teisinių argumentų, kad teisėjai neįvertino visų faktinių aplinkybių. Jis, regis, paprasčiausiai mano, kad ją vykdyti netikslinga. Supraskime, nepatogu. Man tokia pozicija primena neseną Petro Gražulio atviravimą, esą visose partijose finansai tvarkomi, nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, ir tai esą normalu.  Prokurorai, regis, susidomėjo šio Seimo nario pareiškimu. Na, o į G. Steponavičiaus pareiškimus gal sureaguos bent jo bendrapartiečiai. Nesinori tikėti, kad eksministras yra tikrasis lietuviško liberalizmo „veidas“.