S. Girdzijauskas. Liberalizmas aukštajame moksle: pirmyn į praeitį | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

S. Girdzijauskas. Liberalizmas aukštajame moksle: pirmyn į praeitį

Pasiklausius Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialiosios ekspertės Rūtos Vainienės komentaro „Pasirinkę privačią aukštąją – bedaliai?“ (Lietuvos radijas; savaitės komentaras, 2012 04 03), darosi ir apmaudu ir graudu. Ji su savo kolegomis taip užsižaidė laisvąja rinka, kad nepastebėjo, kad pačios laisvos rinkos jau nebėra. Gaila, kad ir dalis visuomenės veikėjų, ypač kai kurie „senieji“ liberalai, vis dar sapnuoja laisvąją rinką. Jie neskiria laisvosios rinkos nuo rinkos ekonomikos apskritai. Rinka yra ir bus, o laisvoji rinka jau savo atgyveno.

R. Vainienės komentare kalba sukasi apie studijų krepšelius. Kažkaip keistai skamba valstybės finansuojama laisvoji rinka. O gal tai „krepšelių“ rinka, kur reikia vikriai pasidalyti valstybės pinigus, bent jų dalį? Tam „krepšeliai“ neblogai tinka. Nesvarbu, kad tas pačias funkcijas, kurios numatytos krepšeliams, gali puikiausiai atlikti pati valstybė.

„Finansinio krepšelio“ idėjos autorius yra amerikiečių ekonomistas Miltonas Friedmanas. Jis pasiūlė paslaugų finansavimo būdą – „vaučerius“ t.y. „švietimo čekius“ ar „mokinio krepšelius“, kuriuos, paslaugas gaunantis asmuo, gali atnešti jam labiausiai patikusiam paslaugos teikėjui. Viskas yra gerai, kol krepšelius ir paslaugas teikia ta pati visuomenės dalis – paprastai valstybė. Problemų atsiranda, kai krepšelius siūlo valstybė, o paslaugas teikia privatusis sektorius. Iš tikrųjų kaip tik tokiam atvejui ir buvo sukurti „krepšeliai“.

Prisimename neseną Lietuvos patirtį, kai prie valstybinių įmonių egzistavo įvairūs UAB, „padedantys dirbti“ valstybinėms institucijoms. „Neblogi“ buvo rezultatai: UAB klestėjo, o valstybinės įstaigos merdėjo. Dabar bandoma tai pakartoti kitu pavidalu. Viskas būtų gerai, jei privačios aukštosios mokyklos dirbtų lygiavertėmis sąlygomis, nebandytų „nugriebti grietinėlės“ nuo studijų krepšelio. Ar negalėtų privačios aukštosios mokyklos rengti Visagine atomininkus, Mažeikiuose – naftininkus, Klaipėdoje – laivų inžinierius, Marijampolėje – žemės ūkio specialistus? Žinoma, prieš tai dar reikėtų pasirūpinti tinkama baze, gauti licenzijas ir visa kita. Tokiu atveju valstybės užsakymas specialistus rengti privačioje aukštojoje mokykloje atrodytų pakankamai logiškas. Tačiau, kai valstybės pinigai atimami iš valstybinių mokyklų ir telkiami beveik išskirtinai tik sostinėje ir tik tokių programų, kurias vykdyti reikalingos minimalios investicijos, o pačių programų poreikis labai abejotinas, darosi keista klausytis apie laisvosios rinkos siūlomą „judėjimą pirmyn“.

R. Vainienė primena, kad praėjusiais metais studijų krepšelius į privačias aukštąsias mokyklas atsinešė apie 1,5 tūkstančio asmenų, arba 8 procentai visų gavusiųjų krepšelius. Vadinasi, net kelių regioninių universitetų ir kolegijų finansavimas buvo paimtas ir paprasčiausiai perduotas, už lėšas neatskaitingam, privačiajam sektoriui. Ir tai vadinama konkurencija!

Nesunku suvokti, kad tik valstybė gali pasirūpinti brangių ir dažnai dėl to nekomercinių, bet šaliai gyvybiškai reikalingų, programų finansavimu. Sutelkus skirtingas programas į vieningą sistemą, pasiekiamas tarpdiscipliniškumas, o iš to gaunamas ir sinerginis efektas. Perdavę komerciškai pelningas programas privačiam sektoriui, o nekomercines programas užkrovę išskirtinai valstybei, nepasieksime nei kokybės, nei efektyvumo. Deja, dabartinės pseudo reformos autoriams tai nerūpi. Jie įsitinę laisvosios rinkos galia ir laissez-faire (laissez-faire – valstybės nesikišimo doktrina) neišvengiamumu.

Praktika parodė, kad, kai reikia atsižvelgti į valstybės ir visuomenės poreikius, studijų krepšeliai yra visiškai netinkami valstybės užsakymui formuoti. Jie didina regionų atskirtį, spartina dalies reikalingų programų išnykimą ir aktyvina stojančiųjų trauką į užsienio mokymo įstaigas. Studijų krepšelis, pagal jo idėją, turėtų veikti automatiškai, be išorinio įsikišimo ir papildomo valdymo. Bet realiai taip nėra, todėl jis tapo apipintas daugybe išimčių, tikslinančių rodiklių, veiksnių ir apribojimų. Nepaisant to, jis savo funkciją vis tiek atlieka prastai. Taip krepšelis prarado bet kokią prasmę. Išskyrus vieną – ministerijai nereikia rengti valstybės užsakymo ir jį derinti su aukštosiomis mokyklomis.

Tokiu būdu „studijų vaučeris“ ar „švietimo čekis“ buvęs laisvosios rinkos įrankis, skirtas perpumpuoti valstybes lėšas į privatų sektorių, visiškai susikompromitavo ir tapo regreso simboliu. Ir nieko nuostabaus – pati laisvoji rinka tapo atsilikimo įvaizdžiu. Tą parodė ne tik Didžioji depresija, daugelis mažesnių nuosmukių, bet ypač paskutinioji pasaulinė krizė. Didžioji depresija ir pastaroji krizė civilizaciją pristūmė prie bedugnės krašto. Ir tik didelėmis viešojo sektoriaus pastangomis pavyko bent laikinai išvengti negrįžtamų griūties procesų. Vien per šią krizę rinkai stabilizuoti buvo mesti keli tūkstančiai milijardų viešojo sektoriaus dolerių. Ir ne be reikalo: civilizacijai iškilo realus pavojus. Ne gamtos užterštumas, ne kultūriniai civilizacijų skirtumai, ne gamtos kataklizmai, o rinkos dėsnių neišmanymas kelia didžiausią grėsmę pasaulio bendrijai. Beje, tas pats rinkos dėsnių neišmanymas trukdo efektyviai gelbėti tas pačias rinkas. Reikia nepamiršti, kad antrasis pasaulinis karas buvo išprovokuotas Didžiosios depresijos, nors paskui ir sukūrė naujo ekonominio augimo erdvę. Baisu ir pagalvoti kas atsitiktų, jei įvyktų antroji (jau gerokai didesnė už buvusią!) Didžioji depresija. Kad ir kaip ten būtų, po viso šito rinkos vadinti „laisvąja“ be kabučių neišeina.

Tai čia praktika. Teorija taip pat nerodo nieko, kas paguostų – laisvoji rinka yra nestabili, linkusi į „sprogimą“ ir dėl to „laisva“ ilgai išbūti negali. Prieš dešimtį metų, biologinių populiacijų pavyzdžiu, buvo sukurta ekonominė logistinė teorija. Ji parodė, kad laisvosios rinkos nestabilumas glūdi pačios rinkos sistemos prigimtyje. Taikant ekonominės logistinės analizės metodus aptikti ekonominiai paradoksai leidžia daryti išvadą, kad nevaldoma rinka, siekdama vis didėjančio pelno, nuolatos veržiasi į perprodukciją. Be to, dažniausiai ši perprodukcija turi sunkiai apčiuopiamą, paslėptą formą, tampa nevaldoma ir sukelia krizes. Vienintelė priimtina alternatyva laisvajai rinkai yra jos reguliavimas. Taigi ne tik patirtis, bet ir matematiniai modeliai rodo, jog laisvoji rinka atgyveno, rodo laissez-faire pabaigą, kurią savo laiku paskelbė Johnas Maynardas Keynesas. Ar ne per dažnai grįžtame į praeitį? Gal jau laikas iš jos ištrūkti? Ir apie kokias aukštojo mokslo reformas čia dar galima kalbėti?

Ir dar: belieka viltis, kad Konstitucinio teismo sprendimas atvėsins aukštojo mokslo „reformatorių“ siekį atsidaryti naują privatų, bet finansiškai valstybės remiamą, universitetą, pakištą po užsienietiško universiteto filialo vėliava. Argi ne tuo tikslu buvo imituojama „reforma“, ar ne dėl to buvo stengiamasi sujungti ar uždaryti konkurentiškus valstybinius universitetus?

Prof. Stasys Girdzijauskas

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto

darbuotojų atstovybės - profesinės sąjungos pirmininkas

Kazkaip labai panasi tema ir

Kazkaip labai panasi tema ir "Siaures Atenu" naujam straipsnyje: http://www.satenai.lt/?p=15737#more-15737

Kažkaip tos laisvosios

Kažkaip tos laisvosios rinkos idėjos primena vaikystės prisiminimus apie socialines utopijas. O gal tarp jų yra kažkas bendro? Gal jos paprasčiausiai yra tik patogios ideologijos visuomenei valdyti? Ir tikrai, kiek daug panašumo tarp tų ideologijų - nei vienos nei kitos vartotojai jomis nuoširdžiai netiki. Jei tikėtų, tai neinvestuotų tiek daug pinigų į pasaulinio propagandinio tinklo kūrimą ir palaikymą. Gera, teisinga socialinė teorija pati lengvai skintųsi kelią į pripažinimą. Dabar gi, visais mūsų gyvenimo klausimais turime tik vieną teisingą ekspertą -- Laisvosios rinkos institutą. Atrodo labai panašiai gyvenome ir kai jauni buvome.