Lanksčios studijos – tarp konformizmo ir atsakingo mokymosi | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

Lanksčios studijos – tarp konformizmo ir atsakingo mokymosi

Studentų teigimu, nelanksti studijų sistema stabdo jų mobilumą ir nesuteikia galimybių kurti studijas pagal individualius poreikius. O dėstytojai, besidomintys struktūrinėmis švietimo reformomis, mano, kad studentai turi pakankamai pasirinkimo laisvių, bet jomis moka pasinaudoti tik gabūs ir motyvuoti studentai. Apie studijų lankstumą ir sąžiningumą bei ištikimybę tiesai, kuria laikosi akademinės institucijos.

Lietuvos studentų atstovybių sąjunga (LSAS), atlikusi viešosios nuomonės tyrimą apie studijų lankstumą, nustatė, kad Lietuvoje organizuojant studijų procesą trūksta ne tik palankių sąlygų, modeliuojant savo studijų programas bei tvarkaraščius, bet ir informacijos apie šias galimybes.

Kaip pabrėžiama tyrimo išvadose, studijų lankstumas– studentų pasirinkimo laisvė. Įdiegus tokią sistemą, studentas taptų pagrindine studijų proceso figūra, kuri prisiimtų atsakomybę už savo studijas, o dėstytojas perimtų konsultanto ir padėjėjo vaidmenį. Įgyvendinus modelį, būtų keliami didesni reikalavimai studijų kokybei, skatinama plėtoti lankstesnes, individualiai pritaikomas švietimo programas ir aukštojo mokslo tarptautiškumą.

Atliekant studentų tyrimą buvo nagrinėjami Švedijos, Suomijos, Norvegijos ir Latvijos studijų proceso organizavimo pavyzdžiai. Skandinavijos šalyse studentai dažnai naudojasi nuotolinio mokymosi, mokymosi elektroninėje erdvėje, individualių studijų programų ir tvarkaraščių sudarymo galimybėmis. Kaimyninėje Latvijoje padėtis panaši kaip ir Lietuvoje, išskyrus kelias aukštąsias mokyklas.

Tyrimo duomenimis, net 72 proc. studentų pareiškė, kad Lietuvoje stokojama palankių sąlygų, modeliuojant savo studijų programas, tik 5 proc. studentų yra pasinaudoję galimybe susidaryti individualų studijų tvarkaraštį ir vos trečdalis yra apie tai girdėję. Aukštosiose mokyklose trūksta inovatyvių studijų sistemų taikymo. Taip pat apie 40 proc. studentų norėtų laisvai koreguoti savo studijų programą ir rinktis papildomus studijų dalykus.

Svarbiausias studijų proceso dalyvis – studentas

Studentai mano, kad, įgyvendinus studijų lankstumą, būtų racionaliau kuriamos studijų programos ir sudarytos geresnės mokymosi visą gyvenimą sąlygos. Nelanksti studijų sistema stabdo studentų mobilumą, nesuteikia studentui galimybių kurti savo studijas pagal individualius poreikius, taip pat sunkiau įsigyti gretutinę specializaciją. Kai studijų sistema atlieps studentų poreikius, studentai bus aktyvesni, sąžiningesni ir motyvuoti studijų proceso dalyviai.

Tomo Pūčio, Lietuvos studentų atstovybių sąjungos socialinių ir akademinių reikalų koordinatoriaus, manymu, tyrimas atskleidė, kad mūsų studijų sistemai būtinos esminės pertvarkos: „Laikai keičiasi, ir turėtume daugiau galvoti apie studentų poreikius. Studentas yra svarbiausias studijų proceso dalyvis – jis gali būti atsakingas už savo studijų procesą, o dėstytojas turi būti rėmėjas, pagalbininkas. Studentas turi teisę mokytis, o ne, atvirkščiai, būti mokomas, juolab kad jo įgytos žinios jau rytoj gali būti pasenusios.“

Pašnekovas pabrėžė, kad studentams trūksta informacijos – jie nežino, kad turi teisę derinti mokslą ir darbą bei rinktis laisvesnį, sau patogesnį, studijų tvarkaraštį, ir labai stebėjosi, jog tik 5 proc. tyrimo respondentų pasinaudojo galimybe sudaryti individualų studijų tvarkaraštį: „Dauguma mūsų apklaustųjų studentų yra pirmųjų kursų studentai, tik nedidelė dalis – vyresniųjų. Tai turbūt yra dėl to, kad pirmųjų kursų studentai, atėję į naują erdvę, nori dalyvauti aktyviau ir reikšti savo nuomonę. Jie nori pritapti ir mato, kas jiems patinka, kas nepatinka, kas palanku, kas – ne. Sunku pasakyti, kodėl taip mažai studentų pasinaudojo galimybe susidėlioti sau patogų studijų tvarkaraštį. Gal trūksta informacijos? Gal studentai nemoka susirasti informacijos? O gal pačios aukštosios mokyklos informacijos neteikia? Bet akivaizdu viena –  inovatyvių studijų sistemos pokyčių studentams trūksta. Studentai dažniausiai negali modeliuoti savo studijų programų. Iš esmės jie turi vienintelę „laisvę“ – rinktis laisvus programos dalykus.”

Kai kurios lanksčių studijų galimybės – nepasiekiamos

Martynas Kriaučiūnas, Lietuvos studentų sąjungos sociologinių tyrimų koordinatorius, teigė, kad studijų lankstumo ir į studentą orientuotų studijų siekis yra šiuo metu labai aktualus Lietuvos akademinei bendruomenei klausimas: „Reikia pripažinti, kad studijas reformuojantis naujasis Mokslo ir studijų įstatymas suteikia galimybių studijuoti lanksčiau, pavyzdžiui, studijuoti pagal individualų studijų planą, nemokamai perlaikyti egzaminus visose Lietuvos aukštosiose mokyklose, išeiti akademinių atostogų išlaikant studento statusą, „persinešti” finansavimą iš vienos aukštosios mokyklos į kitą, taip pat – ribotų fizinių galimybių studentams atsiskaityti alternatyviais būdais.”

Vis dėlto, pašnekovo manymu, kai kurios įstatymo numatytos lanksčių studijų galimybės nėra pasiekiamos visiems Lietuvos studentams – pavyzdžiui, ne visuomet studentams pavyksta susidaryti individualų studijų tvarkaraštį ar paversti akademiniais kreditais neformalaus ugdymo rezultatus.

Nuo nuotolinio mokymo iki... neįgaliųjų studentų

T.Pūtys pabrėžė, kad, jei dėstytojas neugdo kritinio mąstymo, tai demotyvuoja studentus, o pastarieji siekia aktyviai dalyvauti studijų ir aukštojo mokslo valdymo procese – žinių naudingumas, praktiškumas yra labai svarbu. Jo žodžiais, jei informacija yra nenaudinga, nepraktiška, studentas, atėjęs į darbo rinką, darbdaviui tampa našta – pirmuosius mėnesius darbdavys turi gaišti laiką ir suteikti jam tinkamų žinių. Tarp studentų esą būtų labai populiarus nuotolinis mokymas, bet, deja, jis nėra išplėtotas arba išplėtotas tik nedaugelyje universitetų. „Sunku pasakyti, kokios priežastys tai lemia – gal universitetai neturi vizijos, kaip tą padaryti, gal kiti dalykai, bet, akivaizdu, tik dalis programų arba tik dalis studijuojamo dalyko medžiagos yra pateikiama nuotoliniu būdu. Nuotolinio mokymo sistemų išplėtojimas būtų viena iš daugelio inovacijų, būtinų Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje“, – teigė pašnekovas.

Be to, kalbant apie studijų lankstumą, studentams kyla daugybė kitų klausimų. T.Pūtys vardijo tas problemas: pirma, dėl atsiskaitymo dėstytojai laikosi stereotipinių principų ir dažniausia leidžia studentams atsiskaityti raštu – studentai pasigenda naujesnių metodų ir norėtų pasirinkti atsiskaitymo formas iš kelių variantų, taip kartu būtų ugdoma pačių studentų atsakomybė; antra, dėl studentų, sukūrusių šeimas, tyrime padaryta išvada, kad jie jokių lengvatų neturi – tokie studentai nėra išskiriami kaip atskira grupė ir jiems neskiriamas ypatingas dėmesys; trečia, dėl neįgaliųjų studentų – universitetai iki šiol nepasirengę jų priimti ir nėra įvažiavimo, viešų svarstymų, kaip kuo daugiau neįgaliųjų studentų įtraukti į studijų procesą.

Kalbant apie pastarąją grupę – neįgaliuosius studentus, nors socialiai atsakingų universitetų politika jų atžvilgiu nekinta jau apie 20 metų, 2011–aisiais Lietuvos studentų sąjungos atliktas tyrimas „Neįgalieji aukštajame moksle 2011” atskleidė, kad neįgaliųjų studentų aukštajame moksle nuo 2010 mokslo metų mažėja. 2011–aisiais Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo 944 neįgalūs studentai. Nuo 2010–ųjų mokslo metų jų skaičius sumažėjo 82–iem neįgaliaisiais. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiau nei pusė Lietuvos aukštųjų mokyklų yra tik iš dalies pritaikytos arba nepritaikytos judėjimo negalią turintiems studentams. Pamirštami ne tik studentai, turintys judėjimo negalią, bet ir studentai, turintys regos, klausos, psichinius ir somatinius sutrikimus.

Apklausai trūksta kvalifikacijos

Vytauto Daujočio, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto profesoriaus, habilituoto daktaro, manymu, Lietuvos studentų atstovybių sąjungos apklausa stokoja kvalifikacijos: „Pirmiausia yra suplaktos kolegijos ir universitetai – vis dėlto tai yra skirtingo profilio mokyklos. Universitetuose turėtų būti labiau „išryškintas“ laisvasis ugdymas (tam pasitarnauja, pavyzdžiui, ir galimybė pačiam projektuoti savo studijų programą, nors ne visur ir ne visada – pavyzdžiui, medicinos studijose tokia galimybė mažiau toleruotina). Kolegijose, kurios orientuotos į profesinį parengimą, tokia laisvė yra labiau apribota. Antra, suplaktos studijų sritys. Gana dažnai tai, kas tinka ir teisinga humanitarikos ar socialinių mokslų studijose, netinka ir nėra teisinga kitų sričių studijose. Trečia, suplaktos studijų pakopos. Lietuvoje magistrantūros studijos apskritai jau seniai virto vakarinėmis arba, tiksliau, atsitiktinėmis studijomis. Dėl krepšelių reformos ir dėl diskriminacinės mokėjimo už studijas politikos ir bakalauro studijos tampa tokiomis atsitiktinėmis studijomis.“

Profesorius pabrėžė, kad apklausoje į vieną krūvį suplakti iš esmės besiskiriantys dalykai – galimybė sudaryti individualų studijų tvarkaraštį ir galimybė suprojektuoti savo studijų programą. Šios galimybės rūpi visiškai skirtingos motyvacijos studentams – „pirmoji galimybė daugiausiai rūpi dirbantiems studentams, o antroji – žymiai mažesnei studentų daliai, tiems, kurie labiau motyvuoti ir geriau supranta, ko nori ir ko jiems reikės jų tolesnėje veikloje“.

Aukštojo mokslo burbulas

V.Daujočio vertinimu, apklausos rezultatai yra niūrūs – „daugiau kaip 80 proc. seminarų ir laboratorinių darbų atitinkamai lanko 47 proc. ir 50 proc. apklaustųjų“. Taigi, pašnekovas pabrėžė, apie 50 proc. apklaustųjų iš viso neturėtų būti prileidžiami prie egzaminų sesijos: „Tačiau tai nestebina. Beveik pusė studentų moka už savo studijas, t.y. jie yra aukštųjų mokyklų pajamų šaltinis, ir aukštosios mokyklos tyliai taikstosi su tokiu nelankymu. Tokia padėtis Lietuvoje klostėsi be paliovos pučiant aukštojo mokslo burbulą ir ypač išryškėjo pradėjus krepšelių reformą, kai prasidėjo ir nuolatinės studijų formos studentų diskriminacija – dauguma jų, priversti mokėti už studijas, turi skirti savo laiką ir energiją ne studijoms, bet uždarbiui. Civilizuotose šalyse suvokiama, kad 40 valandų studijoms ir 40 valandų darbui per savaitę yra absurdas. Lietuvoje su tuo taikstomasi, nors puikiai suprantama, kad tokiu atveju apie jokias kokybiškesnes studijas negalima net kalbėti. Liūdna, kad šiame absurdo spektaklyje mielai dalyvauja studentų vadai, kurie, užuot reikalavę pakenčiamų studijų sąlygų (pavyzdžiui, paskolų studijoms ir pragyvenimui iš valstybinio fondo ir kad po studijų tų paskolų grąžinimas būtų siejamas su gaunamomis pajamomis – grąžinimas pradedamas pasiekus tam tikrą pajamų lygį, pavyzdžiui, 30 tūkst. litų per metus. Tokių pavyzdžių pasaulyje yra – reikia tik pasimokyti iš Anglijos, Australijos, Vengrijos), veblena apie lanksčius tvarkaraščius, reikalingus uždarbiaujant ir atsitiktinai studijuojant.”

Svarbiausia, kad mokėtų pinigus

Profesorius mano, kad pasirinkimo laisvių yra pakankamai, bet tomis laisvėmis geba pasinaudoti tik pasirengę, gabūs ir motyvuoti studentai – jiems tikrai netrukdoma tomis laisvėmis naudotis, išskyrus, aišku, vieną kitą pseudoaukštąją mokyklą (ekstensyvi aukštųjų plėtra pagimdė ir tokių mokyklų, o prastų padalinių galima rasti beveik visose aukštosiose mokyklose). Deja, V.Daujotis pabrėžė, daug studentų, kalbančių apie pasirinkimo laisves, iki tų laisvių nėra ir nebus subrendę: „Į aukštąsias mokyklas priimama per 80 proc. abiturientų – pusė jų neturi nei pasirengimo, nei gebėjimų studijuoti. Aukštosios mokyklos priima ir tokius. Svarbiausia, kad mokėtų pinigus – gebėjimo ir pasirengimo kartelės nėra nustačiusi nė viena mokykla, išskyrus Vilniaus universitetą, nusistačiusį kuklų 10 balų (pusė vidurinės mokyklos programos apimties) barjerą. Be to, nuotolinis mokymas keistai mistifikuojamas ir nieko bendra neturi su universitetiniu ugdymu. Universitetinis ugdymas nėra informacijos krovimas į galvą. Esminis elementas – buvimas universitetinėje bendraminčių terpėje, kurioje ir vyksta studento ugdymasis. Tiesiogiai ir nuolat bendraujant su dėstytojais bei kolegomis įgyjamas vadinamasis „neišreikštinis“ (tacit) žinojimas, kuris svarbesnis nei kodifikuota informacija. Ar įmanoma nuotoliniu būdu ugdyti tokias vertybes?”

Universiteto pagrindas – sąžiningumas

Profesoriaus manymu, negalima atimti teisės mokytis iš tų, kurie neturi galimybės studijuoti aukštojoje mokykloje, bet tam yra būdų – pavyzdžiui, neformalusis mokymasis, kai aukštojoje mokykloje tik formalizuojamas neformaliai įgytas žinojimas.

„Dėstytojams (kalbu apie tikrus dėstytojus, nes, išsipūtus aukštojo mokslo burbului, atsirado ir „burbulinių“ dėstytojų – kaip 80 proc. abiturientų priėmimas į aukštąsias mokyklas yra burbulas, taip ir dideliam studentų skaičiui Lietuvoje nėra pakankamai kvalifikuotų dėstytojų) tikrai nekiltų sunkumų organizuojant nuotolinį mokymą. Sunkumai kiltų studijuojantiems, jei jie iš tikrųjų nori universitetinio žinojimo, o ne tik išsimokėtinai nusipirkti aukštojo mokslo diplomą“, – teigė V.Daujotis.

Neseniai Lietuvos aukštosiose mokyklose atlikta studentų apklausa atskleidė, kad keturi iš penkių studentų, jei turėtų galimybę, sukčiautų. Tyrimo, kuriame dalyvavo 702 aukštųjų mokyklų 1–4 kursų bakalauro ir vientisųjų studijų studentai, išsiaiškinta, kad beveik visi respondentai sutiko, jog sukčiavimas yra problema. Tačiau dauguma taip pat pripažino, kad, esant galimybei, pasielgtų nesąžiningai, pranešė Lietuvos studentų sąjunga. Paklaustas, kaip vertintų tokius nesąžiningumo atvejus, pašnekovas pabrėžė: „Jei apie universitetą kalbama, kad jame studentai gali sukčiauti, tai ne universitetas, o sukčių ir konformistų kalvė. Taškas. Sąžiningumas, teisingumas, ištikimybė tiesai yra universiteto pagrindas. Nesant tokio pagrindo nėra ir universiteto. Sukurti tokį pagrindą yra „nepakeliamas lengvumas”. Lengvumas – reikia tik trupučio atsakomybės ir padorumo dėstytojams (jiems pirmiausia) bei studentams. Nepakeliamas – teisingumas Lietuvoje virto nepagrįsta abstrakcija. Esant tokiai moralinei tuštumai, visuomenės vertybių skalėje asmeninė ekonominė gerovė, kurią užtikrina, pavyzdžiui, konformizmas, sukčiavimo būdu įgytas ar nusipirktas diplomas ir pan., laikoma daug svarbesne už teisingumą.”

Akademinė laisvė ir sąžinė – nepriklausomybės kultūros dalis

Kodėl mes turėtume išlaikyti akademines institucijas, kurių profesoriai, studentai ir pareigūnai yra pasišventę atrasti ir skleisti tiesą taip, kaip jie kiekvienas atskirai ją mato? Etinis individualizmas reikalauja ypatingos kultūros rūšies – nepriklausomybės kultūros, kurioje galėtų vešėti. Jo priešas yra priešinga kultūra – konformizmo kultūra, Khomeini Irano, Torkvemados (Torquemada’s) Ispanijos, Džo Makarčio (Joe McCarthy’s) Amerikos kultūra, kurioje tiesą kaupia ne nepriklausomai įsitikinę atskiri asmenys, bet toji tiesa yra montuojama pagal dvasininkijos ar chuntos, ar daugumos balsų monolitines tradicijas ar įsakus, ir nesutikimas su tokia tiesa yra išdavystė. (…).

Laisvasis viešasis ugdymas, žodžio laisvė, sąžinė ir religija, ir akademinė laisvė – visos jos yra dalys mūsų visuomenės paramos nepriklausomybės kultūrai ir jos gynimuisi nuo konformizmo kultūros. Akademinė laisvė turi ypatingą vaidmenį, nes švietimo institucijos yra pagrindiniai tokių pastangų šaltiniai. Jos yra pagrindinės, pirma, nes gali gana lengvai virsti konformizmo varikliais ir tai puikiai žino kiekvienas totalitarinis režimas, ir, antra, jos gali suteikti drąsos ir svarbių įgūdžių gyventi vadovaujantis asmeniniais įsitikinimais. Laisvoje visuomenėje mokymosi tikslas taip pat yra nuodugniai perprasti, kad ištikimybė asmeninei tiesai yra vertingesnė negu ištikimybė kolektyvinei tiesai. Akademinė laisvė yra svarbi ir kaip simbolis, nes laisvoje akademijoje etinio individualizmo pavyzdys ir dorybės labai aiškiai matomos. Jokioje kitoje veikloje nėra taip aiškiai ir neabejotinai išreikšta profesionalų pareiga rasti, sakyti ir mokyti tiesos taip, kaip jie ją mato. Akademikai egzistuoja dėl to ir tik dėl to. Nepriklausomybės kultūrai svarbus mokymasis „dėl paties mokymosi”, nes toks mokymasis yra ir dėl nepriklausomybės kultūros.

(R.Dworkin, Freedom‘s law: reading of the American Constitution, Harvard University Press, Kembridžas, Masačusetsas, 1996.)

Studentų nuomonė apie studijas ir darbą

Giedrės Bataraitės , Lietuvos studentų atstovybių sąjungos ryšių su visuomene koordinatorės, žodžiais, kai nori suderinti ir mokslus, ir darbus, gali tai padaryti gana laisvai – „kai turi galimybę daug darbų pasidaryti namie, susiderini, ir gana nesunkiai“.

Julija Jukovič , Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto ekonometrijos studijų trečio kurso studentė, pasakojo, kad ji puse etato dirba picerijoje padavėja. Šiuo metu mergina mokosi dieniniame kurse: „Grafikas yra slenkantis, o darbdaviai – geranoriški. Pavyksta susidėlioti taip, kad spėčiau. Sunku, nepailsiu tiek, kiek galbūt reikėtų, mažiau laiko lieka sielai malonioms veikloms. Anksčiau dirbau visu etatu ir sugebėdavau susidoroti su darbu. Praleisdavau tik vieną paskaitą per savaitę, bet galiausiai jėgos išseko. Neišsimiegodavau, tad teko atsisakyti tokio darbo. Bet šiaip, jei tik nori, gali suderinti viską. Reikia tik kūrybiškumo ir daug ištvermės keltis ryte pamiegojus vos kelias valandas.”

Marija Rukaitė , Vilniaus kooperacijos kolegijos buhalterinės apskaitos studentė, ieškojosi darbo, norėjo dirbti bent puse etato, bet nusprendė darbus atidėti: „Man prioritetas yra mokslas. Paskaitos vyksta ir ryte, ir vakare, tad prisiderinti būtų sunku. Be to, dauguma dabdavių neišleidžia į paskaitas, nes jiems reikia darbuotojų, kurie dirbtų. O dauguma studentų nežino, kad galima susidaryti lankstų tvarkaraštį.“

 

 

Nuorodos: Visas straipsnis atgimimas.lt.