T.Baranauskas. Aukštojo mokslo reforma, L. Donskis ir krokodilo ašaros | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

T.Baranauskas. Aukštojo mokslo reforma, L. Donskis ir krokodilo ašaros

Leonidas Donskis pakilo į ryžtingą kovą prieš jo paties partijos kolegos Gintaro Steponavičiaus entuziastingai vykdytą ir po Konstitucinio teismo sprendimo pagaliau liepto galą priėjusią aukštojo mokslo reformą. L. Donskis praregėjo ir nuo šiol gins akademinės bendruomenės interesus nuo ją pažaboti bandančių politikų! Šlovė ir garbė mūsų intelektualų protui, garbei ir sąžinei!

 

 

Reformos „sėkmė ar nesėkmė priklausys ne tiek nuo deklaruotų principų, kiek nuo tvirtumo ją įgyvendinant, sugebėjimo įveikti biurokratinį pasipriešinimą, galintį kilti aukštosiose mokyklose“, – 2009-ųjų pradžioje aiškino tas pats L. Donskis. Ir jo partijos kolega, švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius, stengėsi kiek galėjo – buvo tvirtas kaip buldozeris, įveikinėjo, ar, tiksliau, tiesiog ignoravo akademinės bendruomenės „biurokratinį“ pasipriešinimą.

„Vertinant reformą, tenka kalbėti ne tiek apie jos teorinius principus, kiek apie ją įgyvendinančios žmonių komandos pasiryžimą, kad ji pradėtų veikti“, – toliau aiškino Donskis-2009. Ir jo bendražygis G. Steponavičius spjovė į teorinius principus, visą dėmesį sutelkdamas į ištikimųjų rato formavimą ir pasiryžimą kažką nuveikti. Visi, kurie manė, kad užuot darius tokį „kažką“, geriau jau nieko nedaryti, buvo baisūs retrogradai ir „biurokratai“. Kad visiems tai būtų aišku, po Lietuvą važinėjo tai aiškinanti agitmeninė brigada, kurios sudėtyje sukiojosi ir L. Donskio figūra.

Ir štai šiandien naujasis Donskis-2012 viską taip puikiai ir ryžtingai atlikusiam kolegai savo „Veidaknygės“ („Facebook“) sienoje rėžia tiesiai šviesiai, be gailesčio ir gal netgi ne be pykčio: „Kaip buvo galima tokį chaosą sukurti šalyje? Kaip galima iš dalies prieštarauti Konstitucijai ir dar likti šiapus, o ne anapus įstatymo? Kažkoks siurrealizmas. Ir kaip galima Švietimo ir mokslo ministrui po KT sprendimo nesitraukti iš posto patyrus tokį fiasko, o dar užsiiminėti apgailėtina demagogija? Turbūt kiekviename nūdienos Lietuvos politike, gavusiame stambesnį ofisą, gimsta mažytis Paksas.“

 

Sunku būtų nepritarti Donskiui-2012, jeigu šalia nešmėžuotų Donskio-2009 šmėkla. Žinoma, kiekvienas turime teisę į klaidas ir į atgailą. Bet ta atgaila kartais būna tokia, švelniai sakant, savotiška, tokia keista ir agresyvi užmarštin nuėjusios savo klystančiosios pusės atžvilgiu, visą įniršį sutelkiant tik į bendražygį, su kuriuo ta klaida daryta, kad nenuostabu, jog ir pačiam L. Donskiui neseniai kilo filosofinis klausimas: „Kur gyvena atmintis?“ O gal ji niekur negyvena? Gal niekas jos neturi ir skubės tik paploti teisingai ir principingai kalbančiam Donskiui-2012?

Ne, kai kas tą atmintį vis dėlto turi. Visų pirma ji neišdilo minėtosios 2009-ųjų agitmeninės brigados dalyviams. Nesunku įsivaizduoti, koks skaudus ir netikėtas jiems pasirodė toks bendražygio posūkis.

„Norėčiau jūsų paklausti. Esame pažįstami, – L. Donskio „Veidaknygės“ įrašą komentuoja jo partijos bendražygis Marijus Kaukėnas. – Kelis kartus su jumis ir ministru važinėjome po įvairiais švietimo įstaigas pristatinėdami švietimo reformą. Nors turėjau ir turiu savo asmeninę nuomonę apie šią reformą (kurios čia nedėstysiu), tačiau labai gerai pamenu, kaip jūs palaikėte reformą, kaip už ją agitavote ir kt. Bet aš ne apie tai. Suprantu, jog jūsų su ministru išsiskyrė nuomonės. Kaip matau, galima sakyti, ir viešai atgailaujate, ypač „Facebooke“. Bet yra vienas akcentas. Tiek ministras, tiek jūs esate iškelti į savo dabartines pareigas vienos partijos. Tiek vienas, tiek kitas kaip pamenu turėjote sukurti reformą kartu. Nepavyko? Kodėl? Nesikalbėjo? Kodėl? Nebuvo su kuo daugiau kalbėtis partijoje? Deja, manau buvo! Labai gerai pamenu tą posėdį, kai jus iškėlėme kandidatu Nr. 1. į ES parlamentą. Buvo didelis jūsų palaikymas. Taip pat pamenu jūsų kalbas ir pažadus partijos nariams. Žadėjote aktyvų dialogą su partijos nariais, žadėjote įvairią švietėjišką ir konsultacinę pagalbą partijos nariams, žadėjote vizitus į skyrius ir nemažai kitų dalykų. Taip, pradžioje nemažai ir padirbėjote. Tik va niekaip nesuprantu kodėl įvykus konfliktui su minėtu ministru, pirmiausiai puolėte stačia galva į kovą viešoje erdvėje. Jūs, kaip aš tikiu, kažkiek atskaitingas vienai partijai, negalėjote pirmiausiai informuoti ar užvesti diskusiją partijos viduje?“

Ką gi atsakė L. Donskis į nusivylusio bendražygio klausimą? Ogi visai paprastai: „Marijau, kas į mane kreipėsi prašydamas patarimo ar konsultacijos? Kada? Kur? Mano ir kelių mano kolegų parama buvo tik pasinaudota, kai reikėjo pradinės konsolidacijos. O toliau sužinojau tokių prastų dalykų, kad, patikėkite, apie juos nekalbu viešai tik tam, kad nepakenkčiau Liberalų Sąjūdžiui. Jei būtų buvusi nors minimali pastanga diskutuoti ir kažką kartu daryti... Nebūtinai su manimi, yra ir daugiau liberalios inteligentijos, kurios pasitikėjimas ir pagarba buvo prarasti. Kas iš mūsų teisus, parodys artimiausia ateitis. Tada Jūs pamatysite, kas sudavė smūgį partijos prestižui – aš, nepartinis senas šios partijos bičiulis, ar vienas iš šios partijos lyderių.“

Taigi, sužinojo L. Donskis labai prastų dalykų, apie kuriuos, pasirodo, anksčiau nė neįtarė. Sužinojo ir puolė atgailauti. Bet visa kaltė vis dėlto krenta ant tų, kurie tuos labai prastus dalykus nuo neįžvalgiojo Leonido nuslėpė. Pakvietė agituoti, bet nepakvietė konsultuoti. Agitatoriaus darbą L. Donskis atliko, o po trejų metų staiga suprato, kad jį apgavo – konsultacijų nepaprašė.

Taigi, ko nežinojo Donskis-2009 ir kas atsivėrė prieš Donskio-2011/12 akis? Visų pirma jam paaiškėjo, kad reforma iš tiesų yra netikra: „Jokia tikra reforma čia nevyksta. Taip, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, deja, vyksta pati tikriausia aukštojo mokslo ir universitetų komodifikacija – jų pavertimas paslaugas teikiančiomis verslo organizacijomis, kurias valdo politinis ir finansinis elitas,“ – su tokiu manifestu L. Donskis viešumoje pasirodė jau 2011-ųjų rugsėjį. „Universitetai valdomi kaip verslo bendrovės, o jų ateitį pradeda lemti žmonės, neturintys ekspertinio ar juolab liberalios edukacijos diktuojamo supratimo, kas yra universitetas,“ – toliau labai prastus dalykus vardina Donskis-2011.

Ar tai yra būtent tai, ko dar nežinojo agitatoriaus darbo ėmęsis Donskis-2009? Regis, ne visai. Jau tada, šalia patarimų daugiau dėmesio skirti reformos ryžtingumui, nei jos teoriniams principams, L. Donskis viename jam būdingame minties vingyje pastebėjo: „Kai kurie dalykai yra pervertinami – kad ir vadinamųjų socialinių partnerių veiksnys, kai formuojamos tarybos mėginant stiprinti visuomeninę universitetų kontrolę.“ Pasirodo, jau tada L. Donskiui kilo klausimas: „Bet ar mūsų sąlygomis tai neišvirs į universitetų politizaciją ir biurokratų diktatą, kai universitetų rektoriai ar kiti aukšti pareigūnai taps politiškai patogiomis figūromis?“ Bet akivaizdu, kad šie dalykai Donskiui-2009 nė iš tolo neatrodė tokie svarbūs, kaip Donskiui-2012. Tad ir jo išvada buvo visai priešinga: svarbiausia, kad tik nepritrūktų ryžto, įveikinėjant „biurokratinį“ universitetų pasipriešinimą!

O universitetai, akademinė bendruomenė, priešinosi, susilaukdami tik paniekinančių spjūvių iš ministerijos, Vyriausybės ir, žinoma, paties L. Donskio pusės. „Biurokratai“! Ir ar galėjo tie „biurokratai“ tikėtis, kad staiga atsivertęs L. Donskis po kiek laiko jau brausis į pasipiktinusios akademinės bendruomenės priešakines eiles? „Net ir sovietmečiu švietimo ministrai tiesiogiai nevaldė universitetų, nesikišo į jo akademinę pusę ir, svarbiausia, neformavo jokio savo politinės įtakos tinklo,“ – aiškina L. Donskis, prieš trejus metus nepastebėjęs, kad agituoja kuo ryžtingiau žengti į tuos blogesnius nei sovietmetis laikus. Dabar jis jau pastebėjo ir platesnį kontekstą: „Pamėginkime įsivaizduoti karaliaus dvaro tiesiogiai valdomą Sorboną, Salamanką ir Oksfordą, kad suprastume visą dabartinės situacijos perversiškumą.“

Regis, pastaraisiais metais ne tiek naujos informacijos apie reformą L. Donskį pasiekė, kiek išlavėjo jo vaizduotė. Netgi taip, kad visi anksčiau kamavę neaiškumai tapo aiškūs ir skaidrūs it krištolas: „Negi mums dar neaišku, kad universitetas mūsų akyse degraduojamas iki verslo bendrovės ir politinės institucijos samplaikos, kuri, užuot kurdama šalies ateities scenarijus ir rengdama ateities elitą, įtvirtina status quo ir tampa dabartinio politinio ir finansinio šalies elito saugaus nesikeitimo garantija?“ Mums aišku, pone L. Donski. O negi jums nebuvo aišku, kai važinėjote su savo partijos agitatoriais? Klausimas, ar toji reforma „neišvirs į universitetų politizaciją ir biurokratų diktatą“ jums kilo jau tada. Ilgokai teko mąstyti, kol gimė atsakymas.

 

O gal ne čia ieškome tų labai blogų dalykų, kurie L. Donskiui paaiškėjo per vėlai ir privertė jį atsiversti į atgimusį tikėjimą universitetų autonomija? Štai antroji reformos blogybė pagal Donskį-2011: „Kai tik įsijungė Švietimo ir aukštojo mokslo ministerija su „genialia“ universitetų finansavimo pagal studijuojančiųjų galvų skaičių idėja, viskas pradėjo virsti farsu ir prasidėjo aukštojo mokslo resovietizacija su blogiausiais naujosios politinės konjunktūros elementais.“

Deja, pasirodo, Donskis-2009 matė ir tai, nes jau tuomet samprotavo: „Nesuabsoliutinčiau ir vadinamojo studento krepšelio. Kai universitetai pradės varžytis, kuris iš jų bus patrauklesnis studentams, žadėdami ne tiek akademinius dalykus, kiek lengvą karjerą, bijau, kad visa tai susives į pataikavimą darbdaviams.“ Taigi, viską L. Donskis matė, viską žinojo, tik tuo metu šio reformos elemento „nesuabsoliutino“ nei gerąja, nei blogąja prasme, nors ir „bijojo“ dėl jo truputėlį.

Dabar gi jau suabsoliutina, nes dėl tų krepšelių „viskas pradėjo virsti farsu ir prasidėjo aukštojo mokslo resovietiazacija“. „Resovietizacija“ šiuo atveju, matyt, paminėta dėl sakinio ritmo, neatradus tinkamesnio keiksmažodžio, bet dėl farso galima sutikti. Jau 2009-aisiais keikė tą „genialią“ krepšelių sistemą visas būrys paniekintų universitetinių „biurokratų“, kuriuos, anot L. Donskio, reikėjo ryžtingai įveikti.

Bet gal aš be reikalo čia užsipuolu garbųjį intelektualą, kuris pagaliau pamatė ir pripažino savo klaidas? Juk, kaip sakoma, klysti yra žmogiška, o atgailauti – dieviška. Ką gi, jeigu tai atgaila, tai labai savotiška ir formos, ir turinio požiūriu. Čia kelis kartus cituotame 2011 m. rugsėjo 19 d. L. Donskio tinklaraščio įraše „Universitetas ar ministerija?“ nėra nė žodžio apie atgailą. Tik nevykusios reformos, su kuria, galima pamanyti, L. Donskis niekada nieko bendro neturėjo, kritika.

Atgailos elementų atsiranda kituose tekstuose, ypač L. Donskio „Veidaknygės“ sienoje. Bet ir ši atgailos versija kiek neįprasta. Kaip žinia, klasikiniu pavidalu atgailos formulė skamba taip: „Mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa“ („Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas“). Tardamas šiuos žodžius, atgailaujantis katalikas mušasi į krūtinę. L. Donskio versijoje ši formulė skamba geriausiu atveju taip: „Suklydau, atsiprašau! Jis kaltas, jis kaltas, jis labai kaltas“. Ir, tariant šiuos žodžius, taikomasi suduoti buvusiam bendražygiui G. Steponavičiui.

Dar originaliau yra tai, kad „atgailaujantis“ ir universitetus „ginantis“ Donskis-2012 į akademinę bendruomenę nesiliauja žiūrėti su Donskiui-2009 būdinga panieka. Tik dabar toji panieka skirta ne už tai, kad universitetų „biurokratai“ priešinasi reformos nešamai pažangai, o todėl, kad esą nepakankamai priešinosi tai pačiai reformai: „Tai, kad akademinis pasaulis šito ministro, pranokusio sovietinius ministrus noru politiškai ir iš išorės valdyti universitetus, nesustabdė, o sustabdė jį tik paskutinė demokratinio fronto linija, Konstitucinis Teismas, rodo, koks apgailėtinas mūsų akademinis pasaulis. Juk beveik visi universitetai buvo pradėti šokdinti politiko. Kaip jauniems žmonėms po to gerbti profesūrą ir universitetus? Jei ir negali laimėti šitų kovų, bent nesižemink. Deja,“ – moko akademinę bendruomenę atsinaujinęs Donskis-2012 savo „Veidaknygės“ komentaruose.

Nežinau, kaip būtų tiksliau pavadinti šį į intelektualus pretenduojantį politiką? Demagogu? Politiniu chameleonu? Per silpni žodžiai. O grįžtant prie šio politinio chameleono siūlymo G. Steponavičiui atsistatydinti, galima būtų jam pritarti. Tik bėda, kad kvietimas išsakytas ne laiku ir netinkama forma. L. Donskio atveju toks pareiškimas galėtų padoriai nuskambėti tik europarlamentaro mandato atsisakymo proga: „Aš atsistatydinu, atsistatydinkite ir jūs, kolega. Prisidirbome“. Tada tokia atgaila ir toks pasiūlymas pagaliau nuskambėtų nuoširdžiai ir garbingai, o ne primintų krokodilo ašaras. 

Nuorodos: Visas straipsnis Delfi.lt.