Universitetų situacija ir situacija universitetuose nebe nauja viešųjų diskusijų tema. Gaila tik, kad dalis diskutantų sudėtingiausia problema laiko universiteto vietą reitingų lentelėje. Tiek to su tais reitingais, man rodos, kad „pasimatavimai“ yra pomėgis provincijos berniukų, siekiančių įsitvirtinti miesto aplinkoje. Be didesnių paklaidų galima pamatuoti sprinterių įveiktos distancijos laiką arba sunkiaatliečių iškeltą svorį. Bet ir tai ne kažin ką reiškia, nes kitą kartą susitikę varžybose, jie, žiūrėk, išsirikiuoja visai kitaip nei ankstesnieji jų rezultatai rodė.

O ką kalbėti apie aukštųjų mokyklų nesibaigiantį reitingavimą - nuo dėstytojo pozicijos katedroje ir katedros pozicijos fakultete iki pasaulinio tūkstantuko... Tai, visų pirma, rinkodaros specialistų žaidimai, kuriuos inspiruoja turtingiausi ir galingiausi universitetai, o vietiniai vadybininkai tik atkartoja.

Kas be ko, yra stiprių, yra vidutinių, yra silpnų universitetų. Bet tai visai nereiškia, kad rinktis studijas yra geriau X nei Y universitete, nes pirmojo reitingas yra aukštesnis. O kokia ten akademinė kultūra pasirinktos specialybės profilinėje katedroje? Kokia profesūra? Kokios sąsajos su socialiniais partneriais, kuriems rengiamas specialistas?

Atleiskite už aroganciją – siunčiu aš ten visus reitingus, taip pat ir mano universiteto administratorių pramanytus, nes jie aukštojo mokslo teikimo/gavimo procesą arba mokslinės publikacijos rengimo metodiką prilygina stajerio distancijai ir tuo suprimityvina reikalą, kurio vardan jie tariamai dirba.

O tasai reikalas – tai universiteto akademinė kultūra, mokslingumas (ne publikacijų skaičius, o mokslinio proveržio ženklai) ir demokratija (be kvazipriedėlio). 

 Nuo universitetų atsiradimo, viduramžiais, pačiais gūdžiausiais priespaudos laikais šios savybės buvo trys banginiai, ant kurių laikėsi aukštasis mokslas. „Mokslo šventovė“ - dar mano studijų laikais sakydavome apie Vilniaus universitetą. Dabar žodis „šventovė“ kažkaip nelimpa.

Autonomija universitetui visuomet buvo reikalinga, kad išvengtų turtingųjų ir įtakingųjų spaudimo ir galėtų nevaržomai puoselėti laisvą mintį, demokratiją. Nes kur kitur, jei ne universitetuose, žmonės semiasi analitinių įgūdžių, veržlumo, sugyvenimo meno ir bendruomeniškumo? Nejau prekybos centre?

Universiteto bendruomenė, atsitvėrusi nuo gatvės šurmulio, tarsi pristabdydavo akimirką ir joje „kadras po kadro“ žvalgė tikrovę, mėgindama prasiskverbti už kasdienio suvokimo ribų. Kūrėsi ypatinga sąveikų ir buvimo kartu aplinka gerokai atskirtoje nuo kasdieniškumo erdvėje.

Besiskverbiant į poetiką ar filosofiją, į materiją ar laiko tėkmę formavosi aristokratiškai intelektinė atmosfera, kurioje netgi laboratorinės medžiagos, netgi dulkės ant grindų turėjo savo taurumo koeficientą.

Universitetai, suprantama, kito. Kito išsaugodami akademinę bendrumo, kolegiškumo, diskusijų, pagarbos, orumo atmosferą. Šiandien apie tai primena profesorių togos, studentų kepuraitės, kurios uždedamos per diplomų teikimo ceremoniją, dar kai kada vyresniųjų naudojamas kreipinys „kolega“. Tokie tos kultūros dar išlikę reliktai.

Rinka tapo sunkiu išbandymu visiems pokomunistinės erdvės universitetams. Chaotiškos reformos vykdomos kaip kortų kaladės maišymas: bene kiekviename universitete atsiranda centrai, institutai, katedros, fakultetai, kad varganai egzistuotų arba po kurio laiko išnyktų taip ir nesusivokus, kokiai misijai jie buvo pašaukti. Ar buvo kada atliekamas nepriklausomas auditas tokių nemažai kainavusių ir išnykusių darinių efektyvumui nustatyti? O juk audito specialistų universitetuose tikrai nestokojama.

Suprantama, eksperimentai universitetams reikalingi, kad bent per pusę žingsnio judėtų priekyje vykstančių ekonomikoje, socialiniame gyvenime permainų. Tokia universitetų paskirtis. Bet, kaip žinoma, akla višta retai randa grūdą. O naujovės neretai įvedamos administratoriams „pasitarus“ su bendruomene per tam tikslui surengtą susitikimą. Sugalvojus eilinę reformą ar perstumdymą, kad būtų įtikimiau, pakalbama apie „siekinius ir laukiamus rezultatus“, kurie tarsi vieversiai atskrenda iš svajonių debesėlio, ir štai jau yra sumanymo „mokslinis pagrindimas“. 

Tarsi neegzistuotų galimybių studijos, jų prognostinė buhalterija ir socialinės argumentacijos logika. Šiam darbui universitetai juk turi specialistų. 

Tarsi nebūtų žinoma apie būtinybę nuosekliai ruošti darbuotojus numatomai permainai ar reformai, kad sumažėtų įtampų, streso, baimių, intrigų dusulio. Kur tau. Dėl karštligiškai vykdomų, kartais sveiko proto stokojančių veiklų vienai tikrai inovacijai tenka penketas pirotechninių – efektas yra, o laukiamos naudos nėra.

Elementarius pavyzdys: kiek kartų per pastaruosius trejus metus Jums, garbusis dėstytojau, teko konstruoti vis kitu formatu savo gyvenimo aprašymą? Man asmeniškai – tikrai ne mažiau nei dešimt kartų (mano kompiuteryje įrašų gerokai daugiau). Užklausėja - paprastai ta pati institucija, nors ir skirtingais pretekstais reikalaujama tų CV. Tas pats pasakytina apie ataskaitas, planus ir kitus strateginiam ir nestrateginiam planavimui bei valdymui reikalingas žaliavas. Klausimėlis: jeigu nesugebama racionalizuoti tokių paprastučių veiksmų, tai ką galvoti apie sudėtingesnių veiklų protingumą?

Konsultavimasis su darbuotojų grupėmis, idėjų generavimo sesijos, apskritieji stalai. Susirinkimai ir pasitarimai sudėtingoms problemoms spręsti. Visų lygių darbuotojų apklausos matuojant bendruomenines nuotaikas, nuostatas, pasirengimą ir ryžtą permainoms. Socialinio marketingo galimybės. Universitetai moko šių racionalumo krislų kitus, bet savo reformoms vykdyti netaiko. Kodėl? Ar ne todėl, kad administratoriai jaučiasi esą išmintingesni už teorijas, kurios universitetuose skleidžiamos? 

Profesorius Vytautas Daujotis rašė apie tai, kaip universitetuose pradėjus taikyti naująją viešąją vadybą (NVV) savanaudiškai deformuoti jos postulatai. Sutikdamas su profesoriumi, pridursiu: neseniai apgintos daktaro disertacijos, skirtos valdymo reformų analizei, autorius įtikinamai atskleidžia NVV mitus, jos retorinį triukšmą bei sukeliamas disfunkcijas. Rašydamas apie valdymo modernizavimą Lietuvoje ir jos vykdytojams būdingą polinkį imituoti pokyčius autorius pažymi, kad didžiausią problemą „sudaro kai kurių neprofesionalumo apraiškų institucionalizavimas kaip profesionalumo įrodymas, pirmiausia „gerųjų“ praktikų perkėlimas (iš esmės žirklių-klijų metodas) ir neatsparumas modernizacijos retorikai“ (A.Tumėnas.Valstybinių organizacijų reformų ir pokyčių teorinė analizė. Daktaro disertacijos santrauka, Vilnius, Mykolo Romerio universitetas, 2010, p.42).

Gal reformų strategams reikėtų susilaikyti mitologizuojant rinkos principus aukštajame moksle, kol dar nelūžo jam stuburas? Nereikliai mėgdžiojant vakarietiškus universitetus, kritiškai neišanalizavus savo prieštaringo ir dar nesubrandinto radikaliam proveržiui įdirbio, geidžiamo rezultato geriausiu atveju nepavyks pasiekti, o blogiausiu – nutūpti į aukštesniosios mokyklos lygmenį.

Aukštojo mokslo vadyboje dominuoja administracinė galia. Galia, kaip žinoma, pati save kelia, pati save giria ir įveda mechanizmus savo buvimui išsaugoti.

Šiandien didžiausias praradimas – nureikšminti universitetų žmonės, ne tik dėstytojai, bet ir studentai. Tarkime, dėstytojui auditorijoje reikia „įkrauti“ šimtą ar dar daugiau studentų, po to patikrinti, kokį pėdsaką tai paliko jų mentalinėje substancijoje. Bendrapiliečiai, pamėginkite įsivaizduoti šią situaciją: vienas profesorius/docentas ir, sakykime, per šimtą atėjusių teigiamo egzamino pažymio studentų. Iš jų, surizikuosiu savo galva, ketvirtadalis, apie egzaminuojamą dalyką žino tik iš pavadinimo tvarkaraštyje. Kiek erdvės, nesakysiu kokiems, triukams!

Į studento-dėstytojo bendravimą atėjo turgus. Didelė dalis studentų (yra ir tam tikrų skaičiavimų – kokia toji dalis), atleiskite, yra pažymių ir diplomų „pirkliai“. Su pirklių žodynu ir argumentacija („dėstytojau, aš nemažai babkių paklojau, kol pasiekiau šį lygį, negi dabar jūs mane žlugdysite?“).

Tikri kankiniai, turį kokią valandą studijoms, kurią pavyko nuvogti nuo darbo kontoroje ar statybose. Beje, dalis taip ir argumentuoja: ko jūs norite, aš vos ištrūkau, darbovietėje niekam nerūpi mano studijos, o dar juk ir šeimos rūpesčiai.„Parašykite pažymį, aš juk mokiausi,“ – tokia ne vieno studento kozirinė korta pokeryje su dėstytoju.

Šioje terpėje neturi stebinti studentų arogancija ir paprasčiausias neraštingumas. Visuose aukštojo mokslo administravimo lygiuose pasikliaunama konkurencijos principu. Reitigavimas kaip jūsų sėkmės formulė. Dėstytojų, katedrų, fakultetų, universitetų. Kai sukuriama atmosfera, paremta varžybų principu, ir kai nesirūpinama bendradarbiavimo kultūra, akademine bendravimo dvasia, vidine demokratija – nyksta individualybė. Kai nyksta individualybė - miršta inteligencija.

Dėstytojų susibėgimai katedroje - kaip penkiaminutės statybos aikštelėje – užpildykite lenteles, parašykite ataskaitą, sukurkite veiklos planą.Viens, du, trys – ir marš. 

Susidaro turbulencija: neturintys laiko (kartais ir noro) mokytis studentai, skubantys rašyti pažymius ir straipsnius dėstytojai (reitingai!), komanduojanti ir pinigus skaičiuojanti administracija. Santykių atmosfera, pagarba ir orumas akademinių administratorių lūpose tampa kažkuo panaši į priešrinkiminę politikų retoriką. 

Praeityje akademinę kultūrą bylojo dėstytojo (profesoriaus, docento) leidinių parodos universitetų erdvėse, jubiliejiniai renginiai, inauguracinės paskaitos, šviesiausių universiteto protų pasisakymai mokslo metų pradžios ar pabaigos renginiuose. Nūnai pereita prie paprastesnės formulės. Renginyje pasisako tinkamo LYGIO administratorius. Matote, jis geriausiai žino, ką pasakyti. Jis – viršininkas. Panašu, kad ne kažin kiek nutolome nuo caro laikų posakio: ja načalnik, ty durak.

Susvetimėjimas kaip liga įsitvirtina pamažu ir beveik nepastebimai. Tai ypač pasakytina apie besiformuojančius universitetus, fakultetus, katedras, kurių nemažai radosi Lietuvos padangėje. Čia akademinės dvasios tėra tiek, kiek jos atneša atėję iš senesnių aukštųjų mokyklų darbuotojai. Bet ji turi prigyti, įaugti į visas veiklas bei santykius. Deja, deja, viršų ima chunveibiniškai skurdus, agresyvus, išalkęs asmeninių laimėjimų patosas. Chebriados dvasia, atsiradusi daugiabučių kvartaluose ir provincijos miesteliuose, prasiskverbia į akademinę aplinką, nugindama bendruomeniškumą, atvirą keitimąsi informacija, geranoriškumą, orią atsakomybę už savo veiklą. Chebrantai veržiasi prie labiausiai prestižinių veiklų, tokių kaip mokslinių laipsnių teikimas, akademinių leidinių formavimas. Jeigu reformų karštligėje subujos chebros principas, o tokių požymių esama, akademinei kultūrai lemta tapti atgyvena. 

Konkurencijos dominavimo principas jau seniai atgyveno versle. Visų rūšių marketingas skelbia bendruomeniškumo dvasią ir socialinės atsakomybės svarbą. Lenktyniavimas – taip, bet bendradarbiavimo ir kooperavimosi aplinkoje. Panašu, kad mūsų universitetuose, pretenduojančiuose būti reformų bei naujovių vėliavnešiais, dar reikia bręsti iki šio suvokimo.

Aišku, nūdienos universitetai veikia radikaliai kintančioje socialinėje, kultūrinėje, technologinėje aplinkoje. Reikalinga kuo aukštesnė permainų dinamika. Permainos atima komfortą, kelia stresus ir nemigą. Tuo labiau reikėtų užsibrėžti: permainų laivo stabilumą lemia akademinė kultūra ir jos palydovės – pagarba inteligencijai, kūrybiškumui, sąžininga motyvacija ir atsakomybės etika.

Aukštamokslė gigantomanija... Svajonėse, o gal jau ir brandinamuose planuose - kurti universitetus gigantus, stipresniesiems pajungiant mažesnių išgalių aukštąsias mokyklas. Universitetas – kaip tarptautinė korporacija su daugybe išmėtytų po įvairius regionus padalinių? Kaip „McDonald“ tinklas? Atrodo, kad universitetų užkariavimas pasaulyje įgauna ir šį pagreitį.

O ar mažas, bet aukštos dėstytojų kvalifikacijos bei modernių dėstymo standartų universitetas nėra gyvybinga alternatyva? Ar tokio gyvybingumo nerodo elitinės, paprastai neskaitlingos, aukštosios mokyklos Vakarų Europoje ir Amerikoje? Jeigu jau orientuojamės į verslo strategijas, tai paklauskime savęs, ar versle vidutinės ir mažos įmonės nėra dinamiškesnės technologijų, inovacijų, racionalios vadybos prasme už gigantus dinozauro galvomis? Tai vėlgi prielaida mąstyti, gal neverta lįsti į dinozauro pilvą, o ugdyti savyje inovatyvią akademinę kultūrą? 

Be abejo, tai plačių diskusijų klausimas. Tokios diskusijos neišvengiamos. Galbūt jos dar nepribrendo. O šiandien ar ne racionaliau susitelkti, kaip universitetams plėstis į kultūrą, į viešąjį sektorių, apskritai į socialinę praktiką. Metas tam palankus.

PS: Prašau atleisti tos studentijos dalies, kuri universitetuose siekia atradimų, inteligencijos, laisvės. Savo pastabomis apie dėstytojo ir studento santykius nenoriu Jūsų įskaudinti.