A.Medalinskas. Ar suveiks tautos savisaugos instinktas? | Lietuvos mokslininkų sąjunga
MOKSLASplius.lt

A.Medalinskas. Ar suveiks tautos savisaugos instinktas?

A. MedalinskasŠiuo metu Lietuvoje vyksta du labai svarbūs, bet priešingi vienas kitam procesai, kurių pasekmės yra gyvybiškai svarbios mūsų valstybei. Vienas iš jų kuo toliau, tuo labiau gali varyti į neviltį, kitas žadina atsargų optimizmą. Kas nugalės? Viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į savo valstybę.

2011 metai prasidėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais, kad Lietuva tampa nusikaltėlių ir oligarchų valdoma valstybe, o prieš tai metai baigėsi televizijos laida, kurioje buvo iškeltas labai provokuojantis klausimas: ar Lietuvos valstybė kitais metais nežlugs. Artėja savaitė, kai minint sausio 13-osios įvykių Lietuvos žmonės parodė neįtikėtiną drąsą ir ryžtą ginti savo valstybę, nustebinusią visą pasaulį, bet šiandien tie patys žmonės neretai jaučiasi svetimi Lietuvoje ir arba nuleido rankas, arba mąsto apie emigraciją.

Norėčiau, kad ir toliau ateinančioms kartoms ne tik Sąjūdžio laikų pakilimo dvasia, bet ir sausio 13-osios dienos įvykiai būtų vieni svarbiausių ženklų mūsų kelyje į laisvę, bet tenka pripažinti, kad šiandien ne vienam žmogui Lietuvoje sausio įvykiai reiškia ne tik sausio 13-ąją, bet ir sausio 16-ąją. Kai tos dienos metines prie Seimo rūmų panoro paminėti profsąjungos (būtų gerai, kad be jokios politinės ar partinės potekstės), valdžia atsakė: ne. Tuo tik dar labiau padidindama skaičių žmonių, kurie Lietuvos nelaiko savo valstybe.

Šiemet valstybės gyvenime prieiname labai svarbią ribą, kuri nieko bendra neturi su jokiais savivaldybės rinkimais. Ribą, kuri apibrėžia mūsų santykį su Lietuva. Ar šią valstybę laikome sava, nepriklausomai nuo to patinka ar nepatinka dabartinė valdžia, ar tai jau yra kažkas svetimo, ką dabartiniame globalizacijos amžiuje gali greitai palikti ir nesukti sau galvos.

Juo labiau, kad šiemet Lietuvos žmonėms atsiveria durys gyventi ir dirbti Vokietijoje. Skelbiama, kad nemažės ir emigracijos mastai į Angliją bei kitas Europos valstybes, kur ir anksčiau būriais traukė mūsų žmonės. Vis dažniau dabar jau yra pripažįstama, kad į svetimus kraštus yra vykstama ne tik dėl geresnių socialinių ekonominių sąlygų, bet ir bendros atmosferos Lietuvoje, dėl įsikerojusio neteisingumo mūsų valstybėje, požiūrio į žmogų.

Galima, ironizuoti, kaip šių metų pradžioje darė vienas buvęs ministras iš valdančiosios koalicijos, teigęs, jog kalbos apie Lietuvos išsivaikščiojimą yra tik mitas. Galima laikytis stručio politikos, kaip daro Švietimo ir mokslo ministerija, pasitelkusi pačių finansuotas studijas, aiškindama, jog mitas yra tai, kad mūsų valstybę vienas po kito palieka gabūs jaunuoliai. Bet pakanka pakalbėti su tais jaunais žmonėmis, kad suprastum, jog politikų ir valdžios institucijų kalbos apie tai, kad nieko baisaus nevyksta, yra dūmų uždanga. Tai tikrai mitas ginant partijų munduro garbę prieš savivaldybių rinkimus.

Tai, kad Lietuvos žmonių išsivaikščiojimas po kitus kraštus yra tiesa, rodo ir tų pačių partijų politikų siūlymai pagalvoti apie darbo jėgos atsivežimą iš posovietinių valstybių, nes ekonomikai kylant visame pasaulyje tai atsitiks ir Lietuvoje. Tai, ko nepavyko Maskvai - atskiesti gana vienalytę demografinę padėtį Lietuvoje sovietiniais metais - praėjus dvidešimčiai metų po Lietuvos Nepriklausomybės kai kurie mūsų šalies politikai padarys savo rankomis. Jie nesirūpina valstybės lygiu sukurti stimulus išvykusiems ir pasisėmusiems vakarietiškos patirties sugrįžti.

Ne mitas yra ir tai, ką šių metų pradžioje pasakė Lietuvos prezidentė. Tik klaidinga būtų teigti, kad visa tai atsirado tik šiandien. Teisėsauga ir teismai Lietuvoje neįgyvendina teisingumo galimai prasikaltusiųjų valdžios pareigūnų ir kitų įtakingų asmenų atžvilgiu beveik 20 metų. Bet ar žinome pavardes prokurorų, teisėjų, numarinusių šių veikėjų bylas. Ar nors vienas už tai atsakė? Ar žinome pavardes politikų, pasiūliusių Seime įstatymus, leidusius plėšti mūsų visų turtą. Kol kas ne.

Todėl, matyt, tik trečdalis iš paskambinusiųjų į jau minėtąją televizijos laidą, iškėlusią klausimą dėl tolesnės valstybės ateities, tokia ateitimi dar tikėjo. Tos apklausos, aišku, nėra reprezentatyvios. Ne kiekvienas skambins į televiziją ir mokės pinigus, kad paskelbtų nuosprendį Lietuvai .Bet visa tai negali nešokiruoti ir nekelti klausimo, kas atsitiko mūsų valstybėje, kad tie patys žmonės, kurie tikėjo Lietuva, dabar taip skaudžiai viskuo nusivylė. Ir dar svarbesnis klausimas: ką galima padaryti, kad išbristumėm iš šios duobės, į kurią Lietuva įlipo iš karto po to, kai apgynė Nepriklausomybę.

Gaila, kad praregima tik dabar, kai Lietuva baigė 20-us Nepriklausomybės metus, o kitą savaitę minės ir sausio 13-osios įvykių metines. Bet viskas, deja, mūsų šalyje su neteisingumu yra taip supainiota, kas tapo dažnai ne tik valdžios, bet ir eilinių žmonių gyvenimo norma, jog, kaip matome, net ir šalies prezidentė suprato šios problemos tikrąjį mastą valdžioje pabuvusi tik 1,5 metų.

O atsakymą, ką daryti valstybėje su šia bėda, nelengva rasti, tačiau visi mes turime tai padaryti, jei norime išsaugoti ne tik savo valstybę, bet ir savo žmones šioje valstybėje. O gal net paskatinti išvykusius grįžti.

Juk net ir sausio 13-osios minėjimą Seimo rūmuose, kuris įvyks kitą savaitę lydėtų visiškai kita dvasia, jeigu turėtume aiškų atsakymą kiekvienas sau, kaip viena svarbiausių valstybės institucijų, vadinta Lietuvos širdimi, tapo pačia nemėgiamiausia mūsų valstybėje, o toks požiūris kelia juk pagrįstą nerimą ir dėl bendrai parlamentinės demokratijos sukūrimo Lietuvoje.

Jau netrūksta ir šiandien kol kas tik interneto komentaruose raginimų: prezidente imkite visą valdžią į savo rankas, nesuvokiant, kad kuriant demokratinę teisinę valstybę yra svarbios visos valdžios grandys. Suprantama – negi gali sakyti, kad savivaldybės turi būti pati arčiausia žmonių ir skaidriausiai veikianti valdžia, kai visi mato, jog dabar tokias savivaldybes kaip Vilniaus, kur teka milijoniniai srautai, jau rengiasi šturmuoti net politikai, kurie yra ar buvo teisėsaugos ir teismų klientai.

Nedaug gali pasakyti ir gindamas parlamento, kaip vienos iš svarbiausių valstybės institucijų, garbę, kai jį neretai reprezentuoja šokėjėliai, šoumenai, skandalistai, o ne tie, kurie atėjo dirbti parlamentinio darbo. Be to, Seime su kiekviena kadencija didėja įvairių interesų įtaka, kurių šešėlyje lieka žmogus už parlamento sienų. Tas pats, kuris tą parlamentą gal gynė prieš dvidešimt metų. Ir tas žmogus, išalkęs teisingumo mūsų valstybėje, jaučiasi bejėgis, kai mato, jog prieš korupciją nukreipti įstatymai nepriimti, o, jei ką ir pavyksta prastumti, tai su skylėmis ir saugikliais anksčiau nusikaltusiems.

Tada ir kyla klausimas: ar galima dar labiau nusiristi, kad nepabandytumėm vėl atsikelti. Kaip atsikėlėme tada, daugiau nei prieš dvidešimt metų. Bet visi supranta: tada stovėjome už savo laisvės siekius prieš svetimą jėgą. O dabar ta gniaužianti jėga yra mūsų viduje. Tada nebuvo kur nuo tos jėgos pabėgti. Dabar gali. Į Vakarus. Kaip bebūtų keista, vis daugiau atsiranda lietuvių, kurie išvyksta gyventi ir į Maskvą.

Išvykti kitur gyventi galima, bet ar gali pabėgti nuo savę? Nuo savo atsakomybės tautai ir valstybei. Nuo klausimo, kurį, matyt, po kelių dešimtmečių užduosi pats sau, o gal jį tau užduos tavo vaikai ir anūkai. Negi tikrai nieko negalėjome padaryti ar bent jau pabandyti padaryti, kad žmonėms sugražinti valstybę?

Ir tada pajunti, kad yra toks sunkiai protu suvokimas dalykas kaip tautos savisaugos instinktas. Kai suvoki, kad dar akimirka ir tauta išsisklaidys po pasaulį, kur atsiranda net kuriančių utopinius planus sukurti Lietuvą už savo valstybės ribų. Galbūt todėl dabar matome ir pozityvių ženklų tautos bei piliečių pasiryžime išsaugoti savo valstybę. Svarbu, kad valdžia, kuri jau suvokė visas valstybes bėdas, atvertų duris pozityviai visuomenės energijai, kuri turėtų būti nukreipta ne prieš kurią nors partiją ar valdžią, o už Lietuvą.

Visų pirma, reikia suvokti, kad visuomenės telkimasis, o ypač inteligentijos, mokslo ir kūrybinės inteligentijos kartu su visuomeninėmis organizacijomis, jaunimu yra gėris ir nauda valstybei, o ne grėsmė. Tai grėsmė neteisingumui valstybėje, korupcijai, valdžios, teisėsaugos savivalei, paniekai savo kraštui, jo istorijai, kultūrai, žmonėms. Politikai dejuoja dėl to, kad mūsų šalyje nėra pilietinės visuomenės, bet patys turėtų prisipažinti, kad, kai ta iniciatyva gimsta, ją patys užgniaužia arba stengiasi panaudoti tik savo interesams.

Valdžiai reikėtų atsisakyti supratimo, kad dialogas su visuomene reiškia tik keleto valdžiai artimų visuomenės asmenų pritraukimą prie savęs patarėjų arba tiksliau pasakius, pritarėjų statusu, kuriant kokias nors tarybas ar komisijas prie ministerijų ar Vyriausybės. Visuomenės dialogas su valdžia gali vykti lygiaverčiu pagrindu tik tada, jei pati visuomenė deleguoja savo atstovus į įvairias institucijas ir visuomenė, turėdama savo struktūras, kontroliuoja savo deleguotų atstovų darbą. O valdžia realiai įsiklauso ir įgyvendina jai teikiamus pasiūlymus.

Norint, kad visuomenės, t.y. tautos ir piliečių balsas, būtų girdimas mūsų valstybėje, valdžia turi būti pasirengusi persvarstyti ir rinkimų sistemą, o svarbiausia, sukurti realius mechanizmus, kaip vykdyti apklausas, visuomenines konsultacijas su visuomene, kad žinotų žmonių nuomonę ir galėtų ją įgyvendinti.

Teismai turėtų paaiškinti savo sprendimų motyvus, o teisėsauga ir, visų pirma, prokuratūra informuoti visuomenę apie tai, kaip juda arba kodėl nejuda rezonansinės bylos, o prieš priimdama sprendimą jas nutraukti, informuoti visuomenę, kokiais motyvais remiantis tai norima daryti. Turėtų būti peržiūrėtas referendumo įstatymo normos Lietuvoje, kad šis svarbiausias tautos ir piliečių nuomonės institutas taptų veikiančiu mūsų valstybėje, o ne tik gražiu dokumentu ant popieriaus. Taupant valstybės lėšas, referendumus vienu ar kitu klausimu būtų galima rengti rinkimų metu.

Reikia sukurti teisinius pamatus ir tam, kaip piliečiai galėtų išreikšti ir atvirą protestą valdžiai. Ne kur nors laukuose, bet ir prie valdžios rūmų. Net Sąjūdžio metais, esant sovietinei teisei ir sovietinei milicijai, galiojo tvarka, kad mitinge atsiradusius provokatorius nuramins teisėtvarka. Tai ar nekeista, kad Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje už chuliganiškus veiksmus protesto renginių metu turi atsakyti akcijos organizatoriai.

Mūsų teisėtvarka kratosi funkcijos atitraukti nuo viešų protesto veiksmų prisiplakusius asmenis ar organizacijas, kurie ateina su savo vėliavomis ir šūkiais, priešingais akcijos organizatorių tikslams, ir yra pastebimi žiniasklaidos bei teisėtvarkos kaip tokių akcijų veidas. Visiškai nesuprantama, kaip mūsų valstybėje sprendimą leisti ar neleisti surengti viešą protesto akciją priima koks nors savivaldybės pareigūnas, tuo pačiu užmaskuojant bendrą valdžios atsakomybę ir nenorą leisti išsakyti valdžios atžvilgiu viešą protestą, kaip tai garantuoja Konstitucija. Juk net sovietinė valdžia Sąjūdžio metais nedrįso neleisti protesto akcijų.

Jeigu valdžia būtų pasirengusi žengti šiuos ir kitus žingsnius, atverdama duris piliečių norui aktyviau įsijungti į valstybės gyvenimą, tai ir žmonės galėtų daug užtikrinčiau pasijusti savo valstybėje. Bet to šiandien negana. Svarbu, kad ir pati visuomenė sukurtų tautos ir piliečių dalyvaujamosios demokratijos modelį, kad valdžia turėtų lygiavertį sau dialogo partnerį.

Kokį modelį pasirinkti Lietuvoje, matyt, galėtų patarti mūsų šviesuomenė. Siūlyti galime kiekvienas, bet inteligentija tikiuosi pajus atsakomybę už savo valstybės ateitį ir drauge su kitais žmonėmis ims ieškoti kelių iš aklavietės. Jeigu tai įvyks, visi suprasime, kad tautos savisaugos instinktas vėl suveikė.

Dėl sausio 13 –osios dienos renginių labai plačios programos, kurie prasideda net sausio 8 dieną ir tęsiasi visą savaitę, keičiasi laikas, kai įvyks antrasis Forumo susitikimas.

Visuomeninis diskusijų forumas "Tauta, piliečiai, valstybė" kviečia 2011 m. sausio 25 d. (antradienį) dalyvauti diskusijoje "Kas mums yra Lietuva ir ką mes galime dėl savo valstybės padaryti?"Renginys vyks Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje(Gedimino pr. 3, Vilnius)Pradžia - 18 val.Dalyvaus:Ekonomistas, akademikas Antanas Buračas Rašytojas Vytautas Martinkus, Rašytojų sąjungos pirmininkas Sąjūdžio metaisDailininkas Bronius Leonavičius, Dailininkų sąjungos pirmininkas Sąjūdžio metaisKultūrologas Sigitas Narbutas. Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos vadovasBiochemikas Daumantas Matulis, Jaunųjų mokslininkų asociacija „Futura Scientia“

Renginį ves politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kviečiame dalyvauti ir pareikšti nuomonę mokslinės, akademinės bendruomenės, kultūros ir meno pasaulio žmones, studentijos atstovus, visuomeninių organizacijų narius, - visus, kam rūpi Lietuvos valstybė ir jos ateitis, tuos, kurie yra įsitikinę, jog tauta ir piliečiai turi imtis atsakomybės bei iniciatyvos už savo valstybės ir tautos likimą.

 

 

 

 

Nuorodos: Visas straipsnis portale Delfi.