Pabaiga, pradžia Nr. 21

 

Su Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku habil. dr. Rimu NORVAIŠA, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto Atsitiktinių procesų skyriaus vyriausiuoju mokslo darbuotoju, bendrauta rengiantis konferencijai „Mokslinių publikacijų vertinimas, mokslinės informacijos sklaida ir žurnalų cituojamumo indeksas: istorija, tendencijos ir perspektyvos“. Ji vyko gruodžio 11 d. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje ir buvo organizuota Lietuvos mokslininkų sąjungos.

 

 

Kyla pagunda imituoti mokslinę veiklą

 

Mokslo Lietuva. Pradėjus nagrinėti mokslo publikacijų vertinimo, sklaidos ir cituojamumo problemas, neišvengiamai tenka atkreipti dėmesį į dabar vykstančią mokslo reformą ir mokslo sistemos organizavimo reikalus. Kas čia turi lemti – valingi valdžios sprendimai ar demokratinei visuomenei priimtini principai?

Rimas Norvaiša. Dėl žodžio ,,mokslas“ daugiareikšmiškumo lietuvių kalboje reikia patikslinti, kad kalbame apie mokslinių tyrimų sistemos reformą, ne apie švietimo reformą. Šioje srityje matau tik tolesnį visų mokslinių tyrimų institucijų savarankiškumo silpninimo procesą. Šis procesas prasidėjo tada, kai mokslo institutai buvo atskirti nuo Lietuvos mokslų akademijos. Net penkių mokslo ir verslo slėnių kūrimas Lietuvoje yra keistos Europos mokslo politikos įgyvendinimas ir būdas įsisavinti ES tam tikslui skiriamus pinigus. Jos nevadinčiau Lietuvos mokslo reforma, nes ji nekelia sau tikslo gerinti mokslinių tyrimų kokybę ir skatinti jaunus žmones dirbti mokslinį darbą. Tai, kas vyksta Lietuvoje, yra valingų valdžios sprendimų pasekmė, nors turėtų lemti demokratinei visuomenei priimtini principai.

Kodėl taip yra? Nesu sociologas ar politologas, bet paskaitinėju, ką apie tai rašo kiti. Dažniausiai prieinama prie išvados, kad demokratinės visuomenės principas mūsų šalyje neveikia, įsikerojusi nuostata, kad paprastas žmogus nieko negali pakeisti, su jo nuomone nesiskaitoma. Todėl nieko ir nesistengiama keisti, visuomenės iniciatyvos, visuomeninė veikla esąs tuščias reikalas, laukiama, ką pasakys valdžia. Panašiai galvoja ir tie, kurie sėdi valdžioje. Kadangi jie sėdi aukštose vietose, tai ir nusprendžia, ko mums reikia. Nusprendžia mūsų neatsiklausdami, o mes nieko negalime pakeisti, tų sprendimų paveikti. Galimas dalykas, kad mūsų 50 metų gyvenimo patirtis suformavo tokią galvoseną ir net mentalitetą.

ML. Lietuvos mokslininkų sąjungos likimas iš dalies patvirtina, ką Jūs sakote, bet kodėl Atgimimo pradžioje tas mentalitetas nebuvo kliūtis siekti permainų, taip pat ir moksle, visoje švietimo sistemoje? Buvo įkurta Lietuvos mokslininkų sąjunga, jos pirmuosiuose suvažiavimuose dalyvaudavo ir karštai diskutuodavo daugiau nei tūkstantis dalyvių, norinčių prisidėti prie permainų. Visuotinio pakilimo metu permainos atrodė pasiekiamos ir jų buvo entuziastingai siekiama. 1989 m. buvo įkurta Lietuvos mokslininkų sąjunga, siekusi veiksmingai įgyvendinti mokslo ir studijų reformą šalyje. Naujoms idėjoms propaguoti buvo įkurtas Lietuvos mokslininkų laikraštis „Mokslo Lietuva“. Permainų rezultatas – suformuota Lietuvos mokslo taryba, 1991 m. buvo priimtas pirmasis Mokslo ir studijų įstatymas, o 1993 m. buvo įkurta Mokslo, studijų ir technologijų tarnyba. Vėliau buvo įkurta LR Švietimo ir mokslo ministerija, kuri valingais sprendimais ir valdinėmis priemonėmis „iš viršaus“ bandė įgyvendinti tai, ką „iš apačios“ ligi tol darė pati mokslininkų bendruomenė. Kaip dažniausiai ir būna, stiprėjant valdiškoms struktūroms, didėjo jų atskirtis nuo mokslo bendruomenės, o baigėsi tuo, kad ir tos bendruomenės jau nebereikia.

R. Norvaiša. Iš pradžių toje visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvavau, buvau Vilniaus universiteto Sąjūdžio tarybos narys. Gerai atsimenu Atgimimo nuotaiką, karštą Mokslininkų sąjungos pirmąjį suvažiavimą ir visuotinį pakilimą. Vėliau man iškilo neišvengiamas klausimas: ar toliau aktyviai dalyvauti toje visuomeninėje veikloje, ar grįžti į mokslą? Pasirinkau mokslą, todėl nuo 1991 m. atsidėjau matematikai, tad nuo visuomeninės veiklos nutolau.

Kur šiandien matau didžiausias problemas? Dabartinė mokslo politika Lietuvoje nukreipta spręsti ekonomines šalies problemas, bet ne paties mokslo, ne mokslą kuriančios akademinės bendruomenės problemas. Mokslas tėra tik priemonė padėti verslui. Paradoksas? Taip yra dėl to, kad mokslo politiką šiuo metu formuoja tik ministerijos ir jų pagalbinės institucijos, o akademinei bendruomenei atstovaujančios organizacijos jokios įtakos mokslo politikai neturi. Bet kuris Vyriausybės nutarimas, skirtas mokslo pertvarkai, prasideda nuo svarbiausio tikslo formulavimo: mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklą orientuoti į svarbiausių šalies ekonominių uždavinių sprendimą, tam telkti žmogiškuosius ir materialius išteklius. Todėl visada pabrėžiama mokslo ir verslo bendradarbiavimo svarba ir į tai orientuojamos visos su mokslu susijusios pertvarkos. Pastaruoju metu net ir Prezidentūra daro spaudimą Švietimo ir mokslo ministerijai, taip pat Lietuvos mokslo tarybai siekdama pagerinti sąlygas ,,pinigus kuriančiam mokslui“ likusio, fundamentaliojo, mokslo sąskaita.

ML. Technokratiškas požiūris, įsivaizduojant, kad mokslas – tai Niutono laikų mechanizmas, skirtas sukti alkūninį veleną ir prie jo prikabintus krumpliaračius.

R. Norvaiša. Matyt šis požiūris yra didelių pasaulio šalių mokslo politikos supaprastinta kopija. Tokios šalys kaip JAV ir Kinija ar Europos Sąjunga gali skatinti aukštąsias technologijas, remti fundamentinį mokslą. Ekonomiškai maža šalis negali būti pajėgi vienodai skatinti visas mokslo, technologijų ir eksperimentinės plėtros sritis. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio Europos šalys, siekdamos gauti kuo daugiau ES struktūrinės paramos, prioritetais pasirinko informacines technologijas, biotechnologijas ir nanotechnologijas. Būtent šios kryptys finansinių išteklių prasme vyrauja mūsų nacionalinėje kompleksinėje programoje. Dėl mažų mūsų šalies išteklių ir trumparegiškos mokslo politikos neišvengiamai kenčia fundamentinio mokslo tyrimai. Taip samprotaujant ir veikiant atsitiks, kad mokslas nebus pajėgus spręsti šalies problemų, nesugebės išspręsti ir savųjų, tik mokslui būdingų problemų.

ML. Ar galėtumėte įvardyti bent keletą iš tų svarbiausių mokslo problemų?

R. Norvaiša. Svarbiausia akademinės bendruomenės problema – mokslo kokybės reikalai. Į kokybės gerinimą ir turi būti nukreiptas akademinės bendruomenės dėmesys. Tačiau, visa su mokslu susijusi pertvarka atliekama tik ministerijų ir jų pagalbinių institucijų jėgomis, vyrauja tik valdžios, o ne akademinės bendruomenės požiūris į pertvarką, todėl turime dabartinį rezultatą. Kita svarbi problema yra jaunų žmonių trūkumas moksle. Šiai problemai spręsti reikia gerokai padidinti mokslininkų ir dėstytojų atlyginimą bei pakeisti šiuo metu vyraujantį požiūrį, kad tik verslas yra visko panacėja.

ML. Norima geriau, o išeina kaip visada?

R. Norvaiša. Dabartiniai mokslo politikos svertai mokslo kokybės ne tik negerina, bet ją smukdo. Visa organizacinė aplinka skatina nekokybišką mokslą. Reikia pavyzdžių? Jeigu mokslo kokybė vertinama pagal ISI žurnaluose išspausdintus straipsnius ir jų kiekį, tai yra mokslo profanacija. Mokslininkas verčiamas ne kurti gerą mokslą, bet prisitaikyti prie reikalavimų – kasmet išspausdinti reikalaujamą straipsnių kiekį. Mokslinė veikla yra rizikinga, imantis naujos ir sudėtingos temos, visada gali susidurti su nenumatytais sunkumais, kuriems gali prireikti papildomų lėšų ir laiko sąnaudų. Galima „iškristi“ iš visų grafikų ir dar blogiau – neišspręsti pernelyg sudėtingos problemos. Tai kam rizikuoti, daužyti galvą į sieną, jeigu galima ramiai rašyti straipsnius, kuriuos tikrai žinai, kad pavyks išspausdinti. Kyla pagunda imituoti mokslinę veiklą, kurią ir skatina „iš viršaus“ pateikiami reikalavimai. Mokslininkas verčiamas imtis ne sudėtingiausių ir rizikingų problemų, ne gerinti mokslo kokybę, bet taupyti valdininkų mokslui skiriamas lėšas.

 

Ne konkrečių problemų sprendimai, bet sistema

 

ML. Tai kaip siūlote vertinti mokslą?

R. Norvaiša. Pasakysiu paradoksaliai, gal ir nepopuliariai, bet siūlau išvis nevertinti arba bent jau nenaudoti tik vieno vertinimo kriterijaus. Patys mokslininkai sugeba skirti pelus nuo grūdų. Nėra visiems gyvenimo atvejams tinkamų vertinimo kriterijų. Galėčiau pateikti daugybę mokslo istorijos pavyzdžių, kurie rodo, kad kuo reikšmingesnis atradimas, tuo sunkiau būdavo amžininkų pripažįstamas, o dažniausiai atmetamas. Užtektų prisiminti G. Galilėjaus ar M. Koperniko atradimų likimus. Galbūt mažiau žinomas, bet nepaprastai svarbus G. Frege matematinės logikos sukūrimas ir lėtas šio darbo pripažinimas. Svarbiausi mokslo atradimai iš principo keičia įprasto mąstymo logiką, nusistovėjusį požiūrį, todėl labai sunkiai skinasi kelią.

Manau, kad mums svarbu siūlyti ne konkrečių problemų sprendimus, bet kurti sistemą, kuri padėtų priimti gerus pasiūlymus. Mokslo bendruomenė turi siekti, kad atgautų mokslo politiką veikiančius svertus. Norint atgauti mokslo bendruomenės galias, reikia diskutuoti, bendrauti, suvokti bendrus interesus, tikslus ir jų siekti. O Vyriausybė neturi susitapatinti su privačiu verslininku: nori – skiria mokslui pinigus, nenori – neskiria. Vyriausybės nariai tėra savo pareigoms atlikti pasamdytų asmenų grupė, privalanti spręsti ne savo pačių, bet visuomenės, taip pat ir mokslo bendruomenės reikalus. Jeigu nesieksime normalių sąlygų mokslui, tai nėra prasmės juo užsiimti.

ML. Mokslo reikalai rieda nuožulniąja plokštuma žemyn, nežiūrint grandiozinių „slėnių“ programų ir ES Struktūrinių fondų lėšomis remiamų kai kurių projektų. Ar Jūs nepastebite, kad daugelyje mūsų šalies gyvenimo sričių įsitvirtina liberalusis Laisvosios rinkos instituto požiūris, dėl šių idėjų vykdoma ir mokslo reforma. Kokios jėgos tą ideologiją remia?

R. Norvaiša. Man yra tekę diskutuoti su Laisvosios rinkos instituto buvusiu prezidentu ir kai kuriais jo nariais įvairiais mokslo bendruomenei aktualiais klausimais. Mano oponentai neslėpė, kad juos remia ir palaiko tam tikros struktūros. Svarbiausias diskutuojamas klausimas – kaip privatizuoti švietimo sistemą. Jokių mokslinių tyrimų tas institutas nedaro. Mano kolega prof. A. Račkauskas dar kuriantis Laisvosios rinkos institutui jo tuometinei prezidentei nesėkmingai siūlė bendradarbiauti su VU Ekonometrijos katedra. Instituto darbuotojų viešoji veikla rodo, kad institutas yra politinio spaudimo įrankis, skelbiantis tas idėjas, kurios naudingos monopolistams, bankams ir tiems, kas savo rankose laiko ekonomikos svertus. Tos jėgos tiesiogiai ar netiesiogiai reguliuoja mūsų ekonominį gyvenimą. Visi tikėjomės, kad tos nesąmonės užges, bet jos neužgeso. Jei mūsų akademinė bendruomenė pasiduoda spaudimui, Laisvosios rinkos instituto idėjos įsitvirtina, tai pačios bendruomenės kaltė.

Kita vertus, Lietuvoje nėra vykdomi ekonomikos mokslo tyrimai ir nėra galimybių rimtoms ekonomikos teorijos studijoms. Po socialistinės ekonomikos žlugimo mūsų šalyje neoklasikinės ekonomikos teorijos tyrimai iki šiol nebuvo pradėti. Tie tyrimai, kuriuos vykdė amžiną atilsį akad. E. Vilko grupė, visiškai nunyko, o Ekonomikos institutas neseniai galutinai likviduotas. Norint suvokti Ekonomikos mokslo esmę būtinas labai geras matematinis išsilavinimas. Dėl įvairiausių aplinkybių Lietuvoje matematika ir ekonomika yra atskirtos neįveikiama institucine siena. Manau, kad dėl šios priežasties Laisvosios rinkos institutui buvo nesunku užimti tuščią erdvę. Tik taip galiu paaiškinti ir vertinti šio instituto skelbiamų supaprastintų austrų ekonomikos idėjų propagavimą mūsų šalies gyvenime.

ML. Prieš daugumą Lietuvos žmonių ir prieš Lietuvą nukreipta veikla.

R. Norvaiša. Išvadas tegu daro mūsų skaitytojai.

 

Ar dar gyva mokslo bendruomenė?

 

ML. Dažnai vartojama tokia sąvoka kaip mokslo bendruomenė. Ar Jūs matote kur nors Lietuvoje pasireiškiančią mokslo bendruomenę? Net akademinėse tvirtovėse – universitetuose – tos bendruomenės pėdsakus sunku įžvelgti. Yra asmenybių, sveikai samprotaujančių, daug suprantančių ir tą nuomonę išsakančių savųjų ratelyje. Tačiau viešumoje savosios nuomonės nelieka nė žymės. Žmogus jaučia, kad niekas viešai jo nepalaikys, sėdės akis nudelbę, todėl ir vengia reikšti nuomonę, kuri neatitinka vadovybės nuostatų. Tiesiog vengia išsišokti, bijo atrodyti kaip Don Kichotas. Gal kalbėkime apie mokslininkų bendriją, bet ne apie bendruomenę?

R. Norvaiša. Sutinku, kad turime tik mokslininkų bendriją, bet neturime akademinės bendruomenės. Netgi atskirų mokslo krypčių draugijos dažniausiai yra leisgyvės, kartsykiais organizuojančios savo konferencijas. Visuomenėje mokslininko, kaip ir pedagogo autoritetas – menkas. Matau daugybę priežasčių, kodėl taip yra. Svarbiausia, kad po Atgimimo mokslininkai nesugebėjo išsaugoti savo įtakos valdžioje. Matyt buvo galvojama, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Valstybei valdyti nebuvo pasiruošusių žmonių. Mokslas ir mokslininkai tapo nereikalingais nei vyriausybei, nei visuomenei. Patys mokslininkai užsidarė savo aplinkoje ir nebando paveikti viešosios nuomonės.

ML. Bet viešoji nuomonė egzistuoja – nenugrimzdo į nebūtį. Viešoji nuomonė apie kolegos dalykinę reputaciją gali reikšti daugiau nei vieno ar kito mokslininko išspausdinti straipsniai ISI žurnaluose.

R. Norvaiša. Be abejonės, mokslininkų bendrijos viešoji nuomonė apie save ir apie visuomenės gyvenimą niekur nedingo. Tiesiog ji retai kada išsakoma už kabineto sienų. Mokslininkai neblogai supranta ir problemos priežastis. Kalbame apie mokslininko reputaciją, kuri dažniausiai nėra proporcinga publikuotų straipsnių kiekiui, o juk pagal šį rodiklį formaliai vertinamas kiekvienas mokslininkas. Mokslo subtilybes gerai suprantantis institucijos administratorius gali neblogai tvarkytis, net ir esant dabartinei sunkiai ekonominei padėčiai. Įžvalgus vadovas prieš darydamas sprendimus turėtų atsižvelgti į mokslininkų viešąją nuomonę. Tačiau gyvenime kartais būna kitaip – direktorius pirmiausia įsiklauso į savo pavaduotojo, tarybos pirmininko, žodžiu, direkcijos nuomonę. Tai direktoriaus ar rektoriaus aplinka, į kurią dažniausiai patenka jam artimi žmonės, bet nebūtinai principingi mokslininkai. Tos aplinkos nariai dažniausiai linkę pritarti vadovui, nes kitaip gali netekti privilegijuotos padėties. Stipriems mokslininkams visi tie postai neatrodo viliojantys, jie dažniausiai jų vengia.

ML. Tai kur ta viešoji nuomonė sklando – pažeme?

R. Norvaiša. Yra įvairūs viešosios nuomonės lygmenys. Vienas lygmuo yra „Mokslo Lietuvos“ laikraščio autorių išdėstomas požiūris, kitas – direktorių ar rektorių aplinkos. Tai mokslo institucijos lygmuo. Ten ta viešoji nuomonė ir sklando.

ML. Savo institucijoje bendraudamas su kolegomis tikriausiai turėdavote progų įsitikinti, kad darbuotojų ir direkcijos nuomonės gerokai skiriasi.

R. Norvaiša. Nesenai teko išgirsti direkcijos nuomonę, jog akademinio padalinio vadovu turi tapti žmogus, kuris yra … tolerantiškas. Ne aukštos kompetencijos ir reputacijos mokslininkas, o paprasčiausiai tolerantiškas žmogus. Visa blogybė, kad pasikalbėję ir išsilieję tarpusavyje tos savo nuomonės plačiau nepaviešiname. Tai vietinis lygmuo, pats žemiausias. Mano kolegos neretai prisipažįsta, kad vienaip kalbama savo aplinkoje ir kitaip viešumoje. Kiti įsitikinę, kad jie visada principingi, išlieka savimi ir aplinkai nenuolaidžiauja. Daug priklauso nuo žmogaus dorovinių nuostatų, moralės ir kitų savybių.

Nenorėčiau savęs matyti stovinčio aukos pozoje, mano principas – pamėginti apčiuopti mūsų pačių silpnąją vietą. Jeigu niekas mūsų neverčia, tai kodėl esame linkę veidmainiauti, elgtis prieš savo pačių nuostatas ir principus? Esame nusivylę? Bet kas trukdo mums patiems keistis, rinktis kitą elgesio modelį? Geri poelgiai keičia pačią asmenybę ir aplinką. Tai kodėl to nesiekti? 20 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų – tai trečdalis ar ketvirtadalis žmogaus gyvenimo metų, nejaugi to per maža, kad patys keistumės ir pradėtume keisti gyvenimą?

ML. Gyvenime svarbu turėti atramą. Akademinė dvasia institucijoje galėtų būti tos stiprybės šaltinis, iš kurio mokslui gyvenimą skiriantis žmogus galėtų semtis jėgų ir tikėjimo, kad daug ką galima bent jau mūsų gyvenime pakeisti. Bet nemaža dalis žmonių nusivylę, nes aplink mato tas pačias banalybes, lėkštumą, prisitaikėliškumą, neretai ir savanaudiškumą. Ne visada sugebame kolegą vertinti pagal jo darbus, dažniau pagal tai, kiek jis mums patinka ar nepatinka, kiek jaučiame ar nejaučiame jam simpatiją.

R. Norvaiša. Pirmiausia reiktų ne piktintis nepatinkančia aplinka, taip pat ir akademine, bet siekti, kad ji keistųsi. Juk nuo kiekvieno iš mūsų ta aplinka ir priklauso. Aišku, akademinei bendruomenei būdingi tam tikri elgesio modeliai, kai kam jie nepatinka, bet su sovietiniu palikimu to nesiečiau. Pastebiu: jeigu politikai gyvenimą bando aktyviai keisti, tai akademinės bendruomenės nariai dažniau užima stebėtojų poziciją ir į bendrą triukšmą dažnai nelinkę veltis. Didelė akademinės bendruomenės narių dalis nėra visuomeniškai aktyvūs, o kokia tokios stebėtojiškos pozicijos priežastis – būtų sunku apibūdinti. Kiekvienas gali pasiteisinti, kad turi jam svarbesnį ir malonesnį užsiėmimą – mokslinį, pedagoginį, kultūrinį ir t. t.

ML. Būtent šis pasyvumas, stebėtojiškumas ir veda į tuos procesus, kurių rezultatus dabar patiriame. Amorfinę masę patogu valdyti tiems, kurie įsivaizduoja viską geriau suprantantys ir bandantys valingais sprendimais priversti keistis taip pat ir akademinę aplinką. Tik štai kas kelia nerimą: kieta ranka ir valingais sprendimais jau buvome vedami į šviesų rytojų.

R. Norvaiša. Anksčiau gal nebuvo tų grėsmių, kurios išryškėjo dabar. Manau, kad moksle tos pasekmės prasideda nuo mokslo vertinimo blogybių, kurias dabar aptarinėjame. Yra įvairūs minėto vertinimo lygmenys, o pirmasis – institucinis, kai mokslininkas atestuojamas. Šį vertinimą atlieka akademinės bendruomenės nariai. Galėtų būti pats teisingiausias vertinimas, jei būtų atsižvelgiama į visą mokslinę veiklą, o ne tik formaliai, pagal išspausdintų straipsnių kiekį ISI žurnaluose. Būnant atestacinės komisijos pirmininku man nepavyko įtikinti kolegas keisti nusistovėjusią formalią vertinimo praktiką.

ML. Bet tai jau eina iš valdžios.

R. Norvaiša. Nenoriu teigti, kad kalta tik valdžia. Valdžioje sėdi tie patys mokslininkai, nemanau, kad jie iš anksto būtų nusistatę padaryti, kad būtų blogiau. Galbūt jie neturi sugebėjimų įžvelgti mokslo vertinimo problemos ir paties gyvenimo sudėtingumo.

ML. Gyvenimas sudėtingesnis už bet kurias schemas, kurios dažniausiai pasirodo nepakankamos, dažnai ir klaidingos. Natūralus klausimas: kas vis dėlto nulemia dabartinį mokslo vertinimo Lietuvoje stilių?

R. Norvaiša. Dabartinė mokslo darbų vertinimo sistema suteikia galimybę mokslininko karjerą padaryti ir vidutinybei. Vidutinės kvalifikacijos mokslininkas nesunkiai gali surinkti ir gerokai viršyti būtiną publikacijų kiekį prestižiniuose leidiniuose. Sakoma, kad tokia vertinimo sistema buvo sukurta siekiant eliminuoti ,,blogai“ dirbančius mokslininkus. Realiai pasiekta tai, kad vidutinybė gali tapti mokslo sistemą įtakojančiu veikėju.

Kita priežastis – mūsų biurokratinė visuomenė. Tokioje visuomenėje formalūs rodikliai yra vieninteliai įmanomi vertinimo kriterijai. Be to, esant formaliam vertinimui yra gerokai paprasčiau kopti mokslinės karjeros laiptais. Sunku būtų įvardyti konkretų tokios sistemos autorių ar jų kolektyvą. Tai jau būtų mokslo sociologijos užduotis.

ML. Nematoma, bet nujaučiama ranka, „gelmės nematomoji sauja“?

R. Norvaiša. Tam tikra prasme, kai kuriuos iš tų asmenų pavadinčiau net mūsų kolegomis, sugebančiais daryti įtaką net labai svarbiems sprendimams. Ankstesnėje sistemoje suveikdavo telefoninės teisės ar įtakingų pažinčių mechanizmas, bet kaip visa tai atliekama dabar man sunku pasakyti.

Šiek tiek aptarėme tik institucinį mokslininko vertinimą, bet yra ir pačios institucijos vertinimo lygmuo. Vėlgi, vyrauja savi kriterijai, iš kurių svarbiausias – straipsnių kiekis ISI žurnaluose. Formaliai dar vertinami gautieji patentai, išvestos augalų rūšių veislės, bet tai taikoma tam tikrų mokslų veiklos kryptims.

 

Grigorijaus Perelmano fenomenas

 

R. Norvaiša. Kad mokslinio darbo kokybė visiškai nenusakoma straipsnių kiekiu, pateiksiu pavyzdį iš man artimos ir mokslo pasaulį nustebinusios matematikų aplinkos. Geriausi per pastaruosius dešimt metų matematikos darbai padaryti mokslininko, kuris sąmoningai mokslinėje spaudoje nepublikavo savo darbo rezultatų. Jie buvo paskelbti nerecenzuojamų darbų interneto svetainėje. Tačiau matematikų pasaulyje jo darbas buvo pripažintas. Mintyje turiu rusų matematiko Grigorijaus Perelmano* darbą.

ML. Atrodo, kad žmoniją labiau už Rusijos atsiskyrėlio matematiko darbus sujaudino tas faktas, kad jis atsisakė milijono dolerių premijos, skirtos už jo darbą.

R. Norvaiša. Šių metų balandžio mėnesį „Lietuvos ryto“ priede ,,Rytai-Vakarai“išspausdintas A. Procenkos straipsnis yra daugiausia iš tam tikro pobūdžio Rusijos spaudos surankiotų įvairiausių gandų rinkinys. Taip iš genialaus matematiko buvo padaryta kaliausė. G. Perelmanas iš tikro yra keistuolis kaip ir nemažai kitų mokslininkų, bet tai ne priežastis formuoti neigiamą žmogaus įvaizdį. Kadangi G. Perelmanas nėra konformistas, tai tam tikros krypties spauda randa būdų kaip iš jo pasišaipyti. Populiarių bet rimtų straipsnių apie G. Perelmano asmenybę ir jo darbo aplinkybes yra daug. Toks yra, pavyzdžiui, S. Nasar ir D. Gruber straipsnis „Manifold Destiny“ 2006 m. rugpjūčio 26 d. išspausdintas „The New Yorker“.

ML. Kokie Perelmano pasiekimai matematikos moksle?

R. Norvaiša. Jis įrodė hipotezę, kurią 1904 m. suformulavo prancūzų matematikas, fizikas ir filosofas Anri Puankarė (Jules Henri Poincaré, 1854–1912). Clay matematikos institutas (Masačiusetso valstija, JAV) 2000 m. patvirtino Tūkstantmečio užduočių sąrašą, siekiant pabrėžti svarbiausias XX amžiuje dar neišspręstas matematikos problemas. Puankarė hipotezė tapo viena iš septynių užduočių, už kurių išsprendimą institutas apdovanoja Tūkstantmečio premija. 2002 m. G. Perelmanas publikavo Williamo Thurstono hipotezei skirtą darbą, kuriuo įrodė Puankarė hipotezės teisingumą. 2006 m. už šios hipotezės įrodymą G. Perelmanui buvo skirtas Fieldso medalis ir 15 tūkst. Kanados dolerių premija, tačiau rusų matematikas ir premijos, ir medalio atsisakė. Jis pareiškė, kad pats šios hipotezės įrodymas jam esąs puikiausias atlygis ir jokių papildomų apdovanojimų nereikia.

Daugiau kaip trejus metus Clay matematikos institutas laukė kitų matematikų išvadų dėl G. Perelmano įrodytosios Puankarė hipotezės, taip pat laukė, ar neapsireikš kiti galimi tokio įrodymo pretendentai. 2010 m. Clay instituto tinklalapyje oficialiai buvo paskelbta, kad įrodymo prioritetas neabejotinai priklauso G. Perelmanui. Už Puankarė hipotezės įrodymą Clay matematikos institutas Grigorijui Perelmanui skyrė 1 mln. dolerių premiją, bet matematikas premijos atsisakė. Dabar kai Puankarė hipotezė jau įrodyta liko neišspręstos šešios „tūkstantmečio užduotys“.

ML. Tad ką Perelmanas įrodė?

R. Norvaiša. Puankarė hipotezė teigia: jei M3 yra kompakti trimatė daugdara ir bet kuri paprasta uždara kreivė joje yra tolydžiai deformuojama į tašką, tai M3 yra homeomorfinė sferai S3. Paprastai kalbant, bet kuris skylių neturintis kūnas yra kuriuo nors būdu sumaigytas ar ištampytas rutulys. Matematinis šios hipotezės įrodymas pasirodė be galo sudėtingas, pareikalavęs beveik šimto metų matematikų darbo, kurį galiausiai vainikavo G. Perelmano darbas.

ML. Kodėl tai svarbu?

R. Norvaiša. Mokslininko siekis – suprasti. Tai ir yra mokslinio darbo svarba. Jei svarba suvokiama, kaip galimybė pritaikyti kam nors praktiškam, tai jau kito tipo asmenų rūpestis. Galimas dalykas, kad pritaikyti pavyks ne gamtos ir net ne fiziniame pasaulyje, bet supratęs reiškinį gali eiti gilesnio pažinimo linkme. Tai aukštesnis skverbimasis į pažinimo gelmes. Nieko kito fundamentinis mokslas ir neturi siekti.

 

Keistumas kaip atsakas į pasaulio netobulumą

 

ML. Kaip vertinate keistokus Grigorijaus Perelmano poelgius?

R. Norvaiša. G. Perelmanas išėjo iš oficialios mokslinės veiklos, su niekuo nebendrauja, gyvena uždarą gyvenimą ir niekam neatskleidžia savo poelgių motyvų.

ML. Keistai atrodantys Perelmano elgesio pavyzdžiai rodo jo nusivylimą aplinka, taip pat ir moksline, intelektine. Matyt, tai asmenybės protesto forma prieš jį supantį „netobulą“ pasaulį.

R. Norvaiša. Galima būtų pritarti, bet reikia turėti galvoje ir tai, kad tai mūsų hipotetiškai daromos išvados. Jis pats savo veiklos ir poelgių motyvų nuosekliai niekam nėra išdėstęs. Žurnalistinį tyrimą atlikę minėto straipsnio autoriai S. Nasar ir D. Gruber cituoja tokius G. Perelmano žodžius: ,,Žinoma, dauguma matematikų yra daugiau ar mažiau sąžiningi. Bet beveik visi jie yra konformistai. Patys būdami daugiau ar mažiau sąžiningi, jie toleruoja tuos, kurie nėra sąžiningi.“ Mano manymu, jis nepatenkintas dabartine pasaulio matematikų bendrijos etine elgsena.

ML. Kodėl ir mes nepatenkinti kalbėdami apie mokslo reikalus savo šalyje?

R. Norvaiša. Negalėdamas nieko pakeisti Pelermanas pasirinko šokiruojančią protesto formą. Jis visiems atidavė savo svarbiausios mokslinės veiklos rezultatą ir pasitraukė iš mokslinės veiklos. 20 metų iki savo svarbiausio atradimo formulavimo jis yra gyvenęs JAV, taigi galėjo bendrauti su viso pasaulio matematikais, bet jo užsidarymui nuo pasaulio, matyt, įtakos turėjo ir pasaulinio mokslo etikos nuosmukis. Galime tik spėlioti, nes nežinau, kas mokslininkui gali būti svarbiau už etikos problemas. Tik jau ne pinigai, ne materialinės gėrybės. Kalbu apie tikrus savo mokslui atsidavusius asmenis.

ML. Labai liūdna išvada, rodanti, kad pasaulio etinė ašis gerokai pakrypusi, ką rodo ir pavienių mokslininkų elgsena. Pasaulio destrukcijos akivaizdoje jų keistumas tampa vieninteliu būdu tam pasipriešinti. Kai kalbama apie mokslą, asmeninė drama, – juk kitaip nepavadinsi, – rodo, kad gali suirti visa sistema, kuri mums atrodė tokia svarbi ir gal vienintelė įmanoma.

R. Norvaiša. Principai pasirodo besantys svarbesni už visus vertinimus ir aplinkos nuostatas.

Šiuo nukrypimu nuo mūsų pokalbio temos noriu pabrėžti, kad G. Perelmano tyrinėjimų rezultatas nebuvo nei publikuotas, nei kitais būdais pateiktas matematikų vertinimui. Savo įrodymą jis įdėjo į internetą, kad būtų prieinamas kiekvienam besidominčiajam. Kai toje pačioje srityje dirbantis mokslininkas mato kolegos rezultatą, jis gali įvertinti jo teisingumą ar klaidingumą, jokių kitų vertintojų nereikia. Noriu pasakyti, kad mokslininko veiklą vertinti parašytų straipsnių kiekiu patogu nebent mokslo biurokratams, kuriems nė galvų sukti nereikia – suskaičiavai straipsnius ir to pakanka. Tačiau tai visiškas mokslo nuvertinimas.

ML. Juk nenorite pasakyti, kad Lietuvos mokslo organizavimo modelį reikia kurti pagal „Perelmano metodą“. Vargu ar labai nudžiugintume mokslininkus, pasiūlę jiems niekur nedirbti, aišku, ir atlygio negauti, gyventi vieno kambario bute su tarakonais, su niekuo nebendrauti, nebent su antgamtinėmis jėgomis, retsykiais atsiunčiančiomis šventą įkvėpimą.

R. Norvaiša. Akivaizdu, kad mokslininkai sėkmingai prisitaiko prie biurokratinės mokslo vertinimo sistemos ir ja sėkmingai naudojasi. Kasmet parašyti po keletą straipsnių nėra labai sudėtinga, o įsivažiavęs gali parašyti ir dešimtį. Tik ar dėl to atsiras daugiau mokslo – štai klausimas. Blogiausia, kad sėkmingai prisitaikęs prie sistemos mokslininkas daugiau nieko kito ir nesiekia daryti: nei jis suinteresuotas užsiimti ekspertine veikla, nei recenzavimu, nei pedagogine ar mokslo populiarinimo veikla. Visa tai tampa antriniu dalyku, gaila laiko ir nėra noro.

ML. Susilaukėme „straipsnizmo“ epochos padarinių?

R. Norvaiša. Iš to ir bendras nuosmukis, nes mokslo suvokimą lydi ir daugybė kitų sričių nuosmukio formų. Štai apie ką būtina diskutuoti, bandyti suprasti ir keisti.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

 

Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas habil. dr. Rimas Norvaiša, Lietuvos mokslininkų sąjungos instituto direktorius dr. Vygintas Gontis ir fizikas prof. habil dr. Kęstutis Makariūnas per konferencijos pertrauką

Konferencijos pranešimus skaitė: VU Puslaidininkių fizikos katedros vedėjas prof. habil.dr. Gintautas Tamulaitis, VU bibliotekos direktorė ekonomikai ir plėtrai Jūratė Kuprienė, VU Ekonometrinės analizės katedros vyresnysis mokslo darbuotojas prof. habil. dr. Marijus Radavičius

Konferencijoje mokslininkai diskutavo jiems ir visai Lietuvos mokslininkų bendrijai aktualiausiais klausimais

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Tikimybių teorijos ir statistikos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. habil. dr. Vygantas Paulauskas pranešėjams turėjo nemažai klausimų

 

 

Nuorodos: „Mokslo Lietuva“ 2010 m. gruodžio 23 d. Nr. 22 (444).